Ne kažką padaryti galiu –
Ant krūtinės užaugo giria.
Stiprios šaknys į sielą suėjo,
Ošia šilas, gyvena dangum.
Nežinau, kur pradžia,
Pabaigos nerandu
Ir žalia samana
Žalią mišką apžėlė.
O dievybe graži!
Kaip nuo šiolei toks būsiu?
Man atrodo, girdžiu
Upeliukas į mišką nubėgo,
Smėlis kelias į kopas,
Subanguoja krūtinę kalneliais
Ir keliai it žalčiai
Trumpesni – ilgesni
Į pasaulį kelionėm išėjo.
Kas galėjo manyti kada,
Kad suošiu žaliausia giria?
Sužaliuosiu pušim ir egle?
Kadagynais myluosiu akis?
Bet yra, kaip yra –
Ir girdžiu, kaip giliai po širdim
Gieda gražios vaikystės bažnyčios –
Dieve mano, net tu ne danguj.
Bunda, regis, išnykę koplyčios,
Vaikšto dangūs, įsruvę į kraują –
Būk, Dzievuliau, nes regis,
Kad ir tau čia geriau.
O krūtinė nemoka nurimti
Tartum laisvę įgavusi mūza –  
Gieda sodžiai, į mišką sukritę,
Ir nėra, kurie mūsų – ne mūsų.
Ir nėra kam parodyt į veidą,
Kurį kaip nenaudėlį muša.
O Šiliniai! Ne kartą meilingai
Rodžiau svečiui šią nuostabią šalį,
O dabar kiekvienam po šakelę
Tartum puokštę į saują dedu
Ir tiku, kad įaugus į dalią
Prakalbės kaip žmogus su žmogum.
Paukščiai tūps ir dangum pasisups,
Ir pragys gerklėse jų giesmelės,
Gal net raibos gegelės
Daugel metų sveikatą kukuos.

Darda man vežimas,
Nesustoja žingsniuoti žirgai,
Bet kai reikia sugrįžti namo,
Ant kalnelio prie Ūso balos
Pasitinka, apaugę žole,
Karlonai...