Pirma darbo diena šiais metais. Nuo pat ryto viskas atrodė atvirkščiai, lyg būčiau pamiršusi ar supainiojusi kažką svarbaus, rodėsi, ne ten važiuoju, ne tuo laiku, ne tuo traukiniu; o šalia viso to dar ir ta šleiva savijauta – panašu į peršalimą, kažkokį gripą ar kitą man nepažįstamą ligą; be to, šiandien užbaigiau sau malonų užsiėmimą, todėl dabar nesu tikra, ko toliau griebtis; ir dar internete buvau apšaukta vienos rašytojos – už ką, tik ji pati turbūt ir težino, gal ir juokinga, bet ne mažiau skaudu... Ko gi dar iki pilnatvės trūksta? Kaip filme pasakytų – jei turėčiau šunį, tai ir tas šiandien būtų gatvėje pertrenktas. Viską kartu sudėjus – puikus scenarijus penktadieniui, tryliktai. Ach, juk šiandien ir yra penktadienis, tik ne trylikta...
     Ir kodėl gi turi viskas taip į krūvą susidėti – nesuprantu. O gal vis tik geriau taip nei ištęstai, po trupinėlį? Gauni tokį štai tokį koncentratą, vos ne mirtiną dozę – pasiskypyji, paaimanuoji, o tada nusipurtai lyg iš maudyklės išlėkęs šuo ir žygiuoji toliau. Tik bėda, kad kartais nebežinai, ar nuo tokios nelaimės bėgti, ar kažko gero tikėtis. Kaip ir sūnus, kuris, išgirdęs tėvo „gausi velnių“, tykiai luktelėjo, o tada ėmė priekaištauti: „tai aš laukiu, bet nieko negaunu“...
     Nenumatysi ir kitų dalykų, kartais gyvenime tikrai viskas būna atvirkščiai – bėgi į parduotuves apsipirkti, moki pinigus, sakysim, už naujas knygas, o staiga apsisukus dingteli, kad tikrai sutiktum kažkiek susimokėti, jei va, ta jauna autorė nekištų tau savo teksto ir nemaldautų, kad jį perskaitytum. O dar kartelį apsisukusi ir pati taip elgiesi – prašai, kad kažkuris paskaitytų tavo kūrinį ir bent žodį apie jį tartų, nors slapčiausia svajonė gal būtų tas savo knygas pardavinėti ir tapti milijoniere. Ar ne?
     Ir taip be galo, be pabaigos.
     Tinkamiausiais pavyzdys tikriausiai vėl būtų vaikai – kol laukiesi, atrodo, nieko kito netrūksta, tik pagimdyti – o tada jau būsi laimingas ir laimingiausias (tarytum niekas kitas iki šiol nėra to daręs...), bet vos pagimdai, ir jau galvoji – ojoi, ojoi, ar negalėčiau truputį grįžti, nors kas antrą dieną?
     Taip ir visa kita gyvenime: geidžiame suvilioti tą, patį geriausią (puikiai žinome kurį), bet vos tai įgyvendinę imame dairytis, ar tikrai tas, ar tikrai ten pataikėme; svajojame apie geriausią darbą, o jį gavę užsimanome patinguliauti; laukiame pensijos, bet tapę pensininkais tik nepatenkinti atsidūstame. Gerai, kad niekas mums nepapasakoja, ką žmonės galvoja po mirties...
     Aš visada mėgau sakyti, kad blogas nusiteikimas yra geriausias – tada tikrai nerizikuoji būti nuviltas. Tai man jau tapo neginčijama tiesa, tiesiog mėgaujuosi, jei kas pasako, kad knyga, kurią skaitysiu, yra šūdina, o spektaklis, į kurį susiruošiau, idiotiškas. Iš karto leidžiu sau tuo blogiausiu patikėti, nes tada jau nebegali būti blogiau, tik geriau.
     Taigi, ir dabar reikėtų save įtikinti, kokia šlykšti bus naktis ir koks apgailėtinas šeštadienis, o tada dar sumautesnis sekmadienis, po kurio seks nepakenčiamas pirmadienis, atnešiantis man tik nelaimes. Su tokiais nusistatymais, garantuoju, netektų nusivilti. Tik ir vėl klausimas – ar pats nusistatymas, dar nespėjus įsitikinti jo teisingumu ar klaidingumu, neįvarys man ligos?