Pirmą kartą man šovė mintis padėkoti už tuštumą,
Kuri sandėliu tuokart bažnyčios nepavertė
Ir už tai, ką įvardijau perštinčiu trūkumu,
Kas lyg vartai kasdien nusigauti į praeitį.

Nei spynų, nei langinių, nei girgždančių vyrių,
Tiktai varganas šuo, bevaidinantis cerberį.
Mano meilė laukinė vis žiūri į girią -
Išgaląstais nagais ir nemokanti verkti.

Skandini į akivarą savo tikėjimą.
Ar prišauksi sugrįžti, kas juodvarniais laksto?
Ar ilgai iš aruodo nepjovus bus sėjama?
Ar dažnai vietoj vyno bus geriamas actas?

Užsikrėsk kaip niežais tu naiviu nežinojimu -
Bus tikra priežastis dar nors dieną budėti,
Man už tuštumą šovė mintis padėkoti.
Šimtas žodžių, tačiau iki vieno jie niekiniai.

Saujoj minkau gurvuolį išsilydžiusios žvakės
Lyg sutrūkusią mintį sulipdyti norėdama.
Iš griuvėsių kadai šventenybės prašapo.
Gal todėl susikibę į pragarą riedame?

O žaizdotasis mano, kaip rūpi paglostyti
Gyvo šilumą skleidžiančią budriai saugomą odą!
Tikras iššūkis plyšusią lemtį sulopyti.
Meilė grįžo iš girios ir cerberį lodo,

Nes bažnyčios griuvėsiuose sklindantis aidas
Panašus ne į giesmę - į kulkosvaidžio papliūpą.
Nujaučiu - mintimi būsiu šunį sužeidus -
Jam kas dieną ne vieną numesdavau akmenį.