Putino uogos taip trykšta raudoniu.
Iš kur jųjų grožis? Koks gi tas skonis?
Tikro gyvenimo berte priberto
Druskos, medaus —  šitiek visko iš karto.

Kartais užkloja ramybė kaip sniegas,
Gimties kerai tyliai sėklose miega,
Kartais audra kilus šėlsta ir ūžia —
Rodos nuplėš paskutinį drabužį

Ir liksi stovėti nuogas ir basas,
Sniegui po kojomis virstant į rasą.
Kils ir virpės dar niekad nebuvęs,
Jausmas, kad štai jau visai kitas būvis.

Šitaip išlauktas, svajose svajotas,
Meile ilgėtas ir tau atiduotas.
Putino uogoms sniegynuose žibant
Liete užlieja palaimos saldybė.