Žaliom akim — tu pažiūrėk,
Ir pažibėk — liepsnelėm — kapinių.
Aš netikiu — balsu — žmogum.
Nesieiliuoja ir tegul — kaput.

Mes žali, basi — per sniegą ir pievas. Pavasariais ir vienišais rytais. Pragmatiškai ir išskaičiuotai matuojame gyvenimus. Visi po mažais debesėliais, po dideliu dangumi — alkani ir ištroškę tikro, nesusapnuoto, nesibaigiančio.

— Dieve, neteisk už tai, už ką mes save patys smerkiame. Už tai, kas lemta ir vistiek nutiks. Tik tiek.

Kiek čia laiko prabėgo? Džo negalėjo prisiminti. Diena, dvi — amžinybė. Turbūt tikrai amžinybė — be jo. Be svajotos, ieškotos, artimos ir kažkur nutolusios. Viskas yra nuspėjama, gyvenimas gula ratais ant savęs pačio ir nebemoka sustoti. Niekas neberūpi — net pats sau tampi svetimas.

Mes nedėkingi likimui už žmones, nes žmonės mums tik eiliniai daiktai, puošmenos. Galbūt dar kartais temos pokalbiui su draugais, kurie mums reikalingi tik pasipuikuoti naujomis mašinomis, kailiniais ar moterimis. Vyrų programa yra daugintis, o moterų  — suteikti geriausias sąlygas savo vaikams. Tik žmogiškumo likučiai dar leidžia šią taisyklę laužyti ir tai ne visada. Taip, taip.

Prirūkytam kambary skraidė tik viena musė. Labai įkyri musė. Iš kur ji vidury žiemos atsirado? O iš kur tamsiausiomis akimirkomis gimsta viltis? Visi tie niekam nerūpintys klausimai — nes čia ne tušti blizgučiai, čia —  nesuskaičiuojami ir nepamatuojami dalykai, todėl — beverčiai.

— Musės laukia tapkė, o kam dabar rūpi tos tamsiausios valandos? Nestabdyk, geriau įpilk.

Visi buteliai turi dugną. Visos išmintys taip pat išsisemia. Viskas visada buvo ir bus apie nieką ir vėl tik tiek. Mes gaminame tiek mažų — išmetamų — daikčiukų, kad baigiame prikrauti rojų šiukšlėmis. Bet yra vilties, kad vieną dieną iš šiukšlių išeis sukrauti kalną iki Marso ar dar toliau, ir pagaliau, po amžinybės nusišnekėjimų, mes padarysime kažką vertą atminimo.  Ir galbūt tie, kas negalėjo, nenorėjo ar nežinojo, kaip būti laimingais — vieną dieną tokiais taps.

Baltais laukais — vilties,
Po nuorūką — pasėk,
Ir pažadėk — daugiau,
Daugiau nebeliūdėt — tikėt.