nusirašant nuo Beketo

Herojus
Praeivis
Neabejingas Pilietis
Mergaitė
Balti veidai-blynai
                                                         I veiksmas

            Scenoje elektros stulpas su žibintu. Žibintas nedega, bet į sceną sklinda blanki šviesa iš abiejų pusių nuo menamų kitų žibintų. Ilga keturių minučių pauzė. Niekas nevyksta, jokio garso. Tada šaižus pravažiuojančios mašinos garsas, ištaškomos balos garsinis efektas, mašinos lempų spinduliai perskrodžia sceną ir dingsta. Pasirodo Herojus. Tik ką visas perlietas pravažiuojančio automobilio. Purtosi nuo savęs vandenį. Panašiai kaip šuo. Rankoje laiko sudedamą kėdutę, ant pečių kuprinę. Dairosi. Ilgai žiūri į tą pusę, kur nuvažiavo mašina.  Galų gale išskleidžia kėdutę, nusiima kuprinę ir sėdasi. Nugara remiasi į stulpą. Herojus skendi šešėlyje. Šviesa, sklindanti nuo šoninių menamų žibintų, jo nepasiekia. Visiška tyla. Dvi minutes.
Scenos viršuje, metru aukščiau žibinto, nuo scenos grindų apie keturis metrus,  įsišviečia du balti veidai, nutolę vienas nuo kito į šalis penkis metrus. Jie turi būti apšviesti žibintais iš labai arti iškart po veidais. Aktoriai turėtų būti ant nematomo, užtamsinto tilto taip, kad atrodytų lyg danguje balti blynai.

I blynas. Jauuuuuuuuuuuuu....
II blynas. A, kas jau?
I blynas. Mes pasirengęęęęęęęęęę.
II blynas. Kaip išgąsdinai, maniau, kad kažkas nutiko. Buvau užsnūdęs. Mes vėl čia?
I blynas. Mes kasdien čia.
II blynas. Taip taip, negalvok, kad pamiršau, bet tai tęsiasi jau labai seniai, todėl kaip ir apsipratau. Noriu pasakyti, kad tai nėra taip, kaip pirmą kartą. Na žinai, ta baimė, dvejonės. Dabar tai jau tapo rutina.
I blynas. Ne, jokiu būdu, juk negali žinoti, kada tai nutiks, kada mes ryšimės. Kada aš ryšiuosi.
II blynas. Aš jau nenoriu prieštarauti. Nenoriu savęs atkalbinėti. Mūsų atkalbinėti. Kita vertus, taip apsipratau, kad, man regis, tai niekada nenutiks.
I blynas. O gal kaip tik šiandien? Juk ir mašina taip apliejo, kad daugiau jau nėra prasmės ilgiau čia pasilikti. Reikia ryžtis.
II blynas. Ištrauk virvę.

      Herojus atsidaro kuprinę ir ima virvę. Ranka užčiuopia termosą. Virvė lieka pusiau išimta. Paima termosą. Tiltas su veidais nusileidžia porą metrų žemiau ir veidai atsiduria šiek tiek virš Herojaus jam iš šonų. Herojus atsigeria ir užsirūko. Prisidegant degtuku cigaretę apšviečiamas jo veidas. Tai jaunas vyras.

I blynas. Tik atsigersiu.
II blynas. Taip visada.
I blynas. Nieko panašaus. Dar taip aptaškę nebuvo. Tai pirmas kartas gyvenime. Svoločiai!
II blynas. Dar yra jausmai, dar gali pykti, vadinasi, dar nesi pasirengęs.
I blynas. Po velnių! Jis tik nori išgerti. Tai taip natūralu tokioje būsenoje.
II blynas. Amžini pasiteisinimai. O kaip gi aptaškymas? Ar tai ne ženklas, kad jam nėra vietos šioje žemėje, kad jis tėra nulis, su juo nesiskaito net automobiliai?
I blynas. Tu amžinai perdedi. Nepamiršk, kad vieta menkai apšviesta, jo galėjo net nepastebėti. Iš kitos pusės, tai galėjo būti draugiškas pasisveikinimas, kumštelėjimas į petį: ei, drauguži, nenusimink,  gyvenimas puikus.
II blynas. Nieko sau kumštelėjimas. Jis gi šlapias nuo galvos iki kojų.
I blynas. Jau nebe, jis pradeda džiūti. Mes sausėjame.
II blynas. Aš vis dar jaučiu drėgmę. Paklausk manęs, kaip aš jaučiuosi.
I blynas. Kaip tu jautiesi? Kaip aš jaučiuosi? Kaip jis jaučiasi? Kaip mes jaučiamės? Ech, viskas taip susiplakė, neatskirsi.
II blynas. Šūdinai jaučiuosi. Šū-di-nai! Šūdinai šūdinai šūdinai! Ir tai viskas, neturiu ką pridurti.
I blynas. Bet nesijauti taip, lyg norėtum mirti?
II blynas. Aš niekada taip nesijaučiu. Čia vis tu, arba jis, arba mes vis atsiduriame prie šio stulpo. Kokia prasmė?
I blynas. Prasmė yra, jei nori pasikarti.
II blynas. Tik tas noras jau virto manija.
I blynas. Kaip bebūtų, kada nors ta manija realizuosis.
II blynas. Arba tęsis amžinai. Iki natūralios baigties.
I blynas. Tada jau nėra amžinai.
II blynas. Primink, ko mes delsiame?
I blynas. Kaip visada, turime pasverti visus už ir prieš.
II blynas. Šimtus kartų jau sverta.
I blynas. Vis tiek, tokia tradicija: prisiminti kas mus įskaudino, kas nepasisekė, kodėl gyvenimas mus atstūmė.
II blynas. Gerai, pradėkime: ...

       Herojus pakyla nuo sudedamos kėdutės, numeta surūkytą cigaretę ir ima vaikščioti skersai sceną nuo vienos pusės į kitą ir atgal. Tiltas su veidais pakyla per metrą.

... jį paliko mergina.
I blynas. Bet tai buvo jau seniai. Mes tai jau pamiršome. Mums dėl to širdies jau nebeskauda.
II blynas. Gal ir nebeskauda, bet apmaudas liko, nesakyk. Vis tiek yra kažkaip nesmagu, kai ne tu meti, o tave meta. Pažeista vyriška ambicija.
I blynas. Ir dėl to verta žudytis? Abejoju.
II blynas. Palauk, mes tik pradėjome. Toliau. Kas gi toliau? A, darbo praradimas.
I blynas. Vėlgi, sena istorija, kada tai buvo?
II blynas. Vis tiek, jis jaučia nuoskaudą dėl neteisingo apkaltinimo.

Herojus vėl atsisėda į pirmykštę vietą ir užsirūko. Tiltas su veidais vėl nusileidžia.

I blynas. Na, taip, tada su juo pasielgė blogai. Neišsiaiškino iki galo, nepatikėjo jo versija, pasikliovė tik kliento skundu. Klientas visada teisus. Šis argumentas gana svarus, bet ar jo pakanka? Be to, jau seniai galėjo ir kitą darbą susirasti.
II blynas. Šiais laikais geri darbai nesimėto, o dirbti bet ką, tai jau geriau pasikarti. Štai tau ir dar argumentas. Žiūrėkime toliau. Kas toliau? Berods vakar buvo sugalvojęs naują gerą argumentą. Tu neprisimeni?
I blynas. Irgi pamiršau.
II blynas. Be to, šiandien prisidėjo tas aptaškymas. Manau, kad viso šito per akis. Jei dar pridėsime tą vakarykštį argumentą, kurį jis pamiršo.
I blynas. Jei pamiršo, tai jo kaip ir nėra. Be jo - argumentų suma yra per maža.
II blynas. Tu teisus. Reikia prisiminti, kitaip jokiu būdu negalima žudytis. Nes gyvybės atėmimui reikia svarių priežasčių.
I blynas. Kita vertus, mes juk žinome, kad vakar ta priežastis buvo ir ji buvo svari, ar ne?
II blynas. Taip, bet prie ko tu vedi?
I blynas. Tuoj pasakysiu. Jeigu pripažįstame, kad priežastis buvo svari, tai koks skirtumas, kad šiandien mes jos neprisimename. Svarbu, kad ji buvo ir to turi užtekti.
II blynas. Bet kodėl tada jis, mes nepadarėme to vakar?
I blynas. O gi todėl, kad vakar buvo per maža priežasčių. Šiandien prisidėjo dar aptaškymas. Taigi, susumavus, mergina, kuri mane paliko, prarastas darbas, vakarykštė priežastis, kurios mes neprisimename, ir šiandieninis aptaškymas – pakankama puokštė nesėkmių, privedusių prie savižudybės.
II blynas. Taip ir reikėtų parašyti priešmirtiniame laiške.

Herojus išsitraukia iš kuprinės bloknotą ir rašiklį.

I blynas. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.
II blynas. Ne, reiktų rimčiau, negalima taip ant juoko. Juk čia rimtas poelgis.
I blynas. Tada kaip? Beje, poelgis tai visai nerimtas, greičiau kvailas, ir visi tą pripažįsta.
II blynas. Pripažįsta, bet labai daug žudosi. Mes pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių skaičių.
I blynas. Ir dabar mes padarysime tai tik tam, kad išlaikytume pirmaujančią statistiką.
II blynas. Ne dėl to. Arba tai galėtų būti priedas prie jau išvardintų priežasčių.
I blynas. Kurių vienos mes neprisimename.
II blynas. Koks skirtumas, juk pats sakei, kad tai neturi reikšmės, jei ji vakar buvo svari, tai ir šiandien tokia paliko.
I blynas. O gal kas nors pakito? Reikia prisiminti vakarykštę priežastį.
II blynas. Gerai, ką mes vakar veikėme?
I blynas. Kaip visada pusę dienos miegojome.
II blynas. Paskui jis pervertė darbo skelbimus laikraštyje.
I blynas. Ir vėl nieko neradome.
II blynas. Tada išėjo iš namų, kol iš darbo negrįžo tėvas ir nepradėjo priekaištauti dėl veltėdžiavimo.
I blynas. Pasiėmiau virvę.
II blynas. Kaip visada, kaip darbo įrankį, lyg jis ruoštųsi ta virve nuveikti itin reikšmingą darbinį veiksmą. Be to, įsidėjo termosą su arbata. Visai kaip ėjimas į tarnybą.
I blynas. Neironizuok. Mano ketinimai labai rimti.
II blynas. Kažkodėl jau pradedu tuo abejoti.
I blynas. Abejoti? Tu abejoji? Nori aš šią pat akimirką tai padarysiu.
II blynas. Tikrai neatkalbinėsiu.

Herojus ryžtingai stojasi, ištraukia virvę, suriša kilpą, po to permeta per žibinto skersinį. Antrą galą pririša prie stulpo. Pasilipa ant sudedamos kėdutės, įkiša galvą į kilpą. Nematomas tiltas su veidais vėl pakyla per metrą.

I blynas. Beje, prisiminiau, kaip sudaužiau šį žibintą.
II blynas. Tai buvo seniai.
I blynas. Jis nenorėjo, kad jam pasikariant į akis šviestų lempa.
II blynas. Aš sakiau, jis nesveikas – argi svarbu, jeigu tikrai ruošėsi mirti, kas tau švies į akis?
I blynas. Gal jis bijojo pažvelgti amžinybei į akis? Gal norėjo jos nematyti?
II blynas. Tai neįtikina.
I blynas. Pamenu, tada paėmiau didoką akmenį ir ilgai svaidžiau.
II blynas. Tik po valandos jam pavyko.
I blynas. Kaip džiaugiausi tuomet, kai stiklas vis tiktai dužo, pabiro šukės ir stulpą apgaubė tamsa. II blynas. O žmonės iš gretimų namų pro langus ėmė šaukti: ką darot, chuliganai.
I blynas. Tada mes tikrai išsigandome ir tą dieną ...
II blynas. Naktį.
I blynas. ... jau nebegalvojome apie savižudybę. Buvo labai linksma.
II blynas. Tikrai, kartais menkos niekšybės žmones pagydo.
I blynas. Dar liko trys cigaretės. Be to, atsisveikinimo laiškelis taip ir liko neparašytas, velnias.
II blynas. Kaip visada.
I blynas. Niekuomet nebūna visiškai taip pat.

Herojus nulipa nuo kėdutės. Virvė lieka kaboti. Užsirūko. Tiltas su veidais vėl nusileidžia.  

I blynas. Tai ką rašyti? Gyvenimas beprasmiškas reikalas, klaida, nevykęs pokštas, geriau jį baigti kuo greičiau?
II blynas. Tai labai abstraktu. Visiem aišku, kad gyvenimas yra neišloštas loterijos bilietas. Bet dėl to juk niekas nesižudo.
I blynas. Bet ir niekas nekaupia dėžutėje bilietų, kurie nieko nelaimėjo. Juos išmeta.
II blynas. Nelaimėjo šiame lošime, bet kitame dar gali pasisekti. Saugokite bilietą iki žaidimo pabaigos.
I blynas. Tai ką rašyti? Juk mes pasitraukiame, ar dalyvaujame šiame žaidime toliau?
II blynas. Jokiu būdu. Sėkmė nuo jo nusigręžė. Nesugrįš niekada. Rašyk taip: eikit visi po velnių! Nenoriu jūsų matyti! Išeinu.
I blynas. Labai piktas atsisveikinimas. Dėl tokio mūsų niekas nesigailės, sakys, taip jam ir reikia. Sugalvok kažką, kas sukeltų gailestį, kad žmonės apsiverktų, imtų sau priekaištauti – kaip gi mes jo neišsaugojome? Juk nusižudymas iš esmės yra kerštas.
II blynas. Visada tiktai kerštas.
I blynas. Palauk, kažkas ateina.

Tiltas pakyla. Veidai užgęsta. Įeina Praeivis. Eina nesižvalgydamas, lėtai ir tik susigretinęs su Herojumi stabteli ir pažvelgia į jį. Herojus stojasi. Abu žiūri į vienas kitą. Tada praeivis prieina prie virvės. Ilgai ją apžiūrinėja.

Praeivis. Čia jūsų?
Herojus. Taip, mano.
Praeivis. Kaip gaila. Mielai ja pasinaudočiau.
Herojus. Deja.
Praeivis. Jeigu kartais apsigalvosit, palikit ją. Aš ateisiu po valandos. Čia jums už virvę.

Įspraudžia banknotą Herojui į ranką. Ant tilto apsišviečia jau keturi veidai.

III blynas. Gal per mažai daviau? Reiktų pridėti.
IV blynas. Užteks. Jis net nesirengia žudytis.
I blynas. Ei, iš kur jūs ištraukėt, kad mes nesirengiame?
II blynas. Ir apskritai, ko jums čia reikia? Ko kišatės į svetimus reikalus?

Herojus. Nereikia. Ką jūs. Aš tikrai pasinaudosiu. Pasilikit pinigus sau.
Praeivis. Man jų nereikia. Labai tikiuosi, kad nepasinaudosit.

III blynas. Jis nesižudys, per daug jaunas.
IV blynas. Dar nieko gyvenime nematęs.
II blynas. O ką ten žiūrėti? Mums užtenka to, ką matėme. Sotūs, daugiau nereikia.
I blynas. Geriau jau visko ir nematyti. Prisižiūri nesąmonių, paskui užmigti negali.

Herojus (sumurma). Aš pasinaudosiu. Pinigus rasit palto kišenėje. Kai ateisit po valandos.
Praeivis. Tada iki greito. (Išeina.)

III blynas. Abejoju, ar rasiu.
IV blynas. Manai jam reikia pinigų?
III blynas. Beveik tuo neabejoju.
I blynas. Ei, ką jūs čia mus aptarinėjat, lyg mūsų nebūtų?
II blynas. Manot, kad mes badaujame, kad tie jūsų popiergaliai mus išgelbės?
I blynas. Taigi, mes ne dėl pinigų. Mūsų siekiai kur kas aukštesni.
III blynas. Ir kokie gi tie jūsų siekiai?

Herojus atsisėda ir užsirūko. Tiltas su veidais nusileidžia kaip galima žemiau.

I blynas. Paaiškink jiem.
II blynas. Iš tikro nežinau, ką aiškinti, bet tai tikrai nėra dėl pinigų.
IV blynas (nusijuokia).
I blynas. Pinigai, aišku, jam reikalingi.
II blynas. Kas be ko, jie reikalingi visiems.
III blynas. Aš buvau teisus.
I blynas. Bet tai ne svarbiausias momentas. Mus apgavo, metė, paskui dar aptaškė...
II blynas. Žinoma, kai visa tai paverti žodžiais, atrodo labai smulku, bet  gėlos, nuoskaudos  jausmas yra labai stiprus. Jums to nesuprasti.
IV blynas. Kodėl nesuprasti? Manot mes mažiau patyrę išdavysčių, netekčių, praradimų?
III blynas. Dėl to mes ir norime nusipirkti iš jo virvę, nes mūsų ketinimai yra labai rimti.
IV blynas. O jums - dar gyventi ir gyventi. Bet, savaime suprantama, jūsų teisė rinktis.
III blynas. Mes palauksime.
I blynas. Ne, aišku, kad šiandien jau nepavyks. Jūsų pasirodymas buvo nesavalaikis.
II blynas. Aš išmuštas iš vėžių. Negaliu susikoncentruoti.
I blynas. Jūs mums trukdote.
IV blynas. Mes galim pasišalinti, jei tai padės.
I blynas. Taip, geriau eikit.
II blynas. Mes turime susikaupti.

III ir IV blynai užgęsta. Tiltas pakyla truputį aukštyn.

I blynas. Tu manai tai padės?
II blynas. Manau bus kaip visada.
I blynas. Niekada nebūna vienodai.
II blynas. Taip, bet nusižudyti šiandien jau tikrai trūksta pasiryžimo.
I blynas. Be to, jis davė šimtinę. Man regis, tai buvo šimtinė.
II blynas. Už ją galima būtų neblogai praleisti paskutinę gyvenimo dieną.
I blynas. Tik vieną, paskutinę dieną.
II blynas. Ir tada viskas.
I blynas. Tada be jokių atsikalbinėjimų.
II blynas. Tik viens du – ir baigta.
I blynas. Taigi, rytoj.
II blynas. Rytoj, tai jau tikrai.
I blynas. Virvę tam nelaimėliui paliksiu, juk atsakančiai už ją sumokėjo.
II blynas. Tai galėtų būti netgi verslas – kasnakt pardavinėti virves.
I blynas. Juk esame savižudžių tauta, verslas garantuotas bent pusei metų.
II blynas. Bet be kėdutės jis nepasikars, nepasieks?
I blynas. Tikrai, bet tai ne mūsų reikalas, jis sumokėjo tik už virvę.
II blynas. Tų pinigų užtenka ir kėdutei, bet tu teisus – jis pirko tik virvę.

Herojus numeta cigaretę. Sulanksto kėdutę, užsimeta ant peties kuprinę, paima į ranką kėdutę ir išeina.
Po geros pauzės pasirodo Neabejingas Pilietis. Vienoje rankoje ilga metalinė lazda, kitoje nedidelis lagaminėlis. Jis sustoja prie stulpo, apžiūrinėja virvę, galiausiai atriša ją nuo stulpo ir įsideda į lagaminėlį. Kartu su Neabejingu Piliečiu ant nematomo tilto įsišviečia baltas veidas, kuris komentuoja Neabejingo Piliečio veiksmus.

NP blynas. To betrūko, kažkas sumanė kartis. Įdomu, kodėl apsigalvojo? (Pauzė.) Ir kodėl paliko virvę? Virvė visai gera, kaproninė, ūkyje pravers. Gal tik nuėjo šlapintis? Bet ko šlapintis, jei susiruošei mirti? Gal jis galvojo, kad pasikorus išbėgs šlapimas ir jo reputacijai bus suduotas smūgis? Tikriausiai jis estetas, pagalvoja net apie tai, kokį jį ras. Ką aš jam sakysiu, jei tuoj sugrįš? Nesvarbu. Aš juk ne to atėjau.

Neabejingas Pilietis išskleidžia metalinę lazdą ir ji tampa kopėtėlėmis. Iš lagaminėlio išsiima įrankius ir palipa kopėtėlėmis.

NP blynas. Niekingi vaikigaliai, sudaužė gaubtą, iš kur aš tokį gausiu? Lempą, atrodo turiu. Tik išsuksiu seną. Užrūdijo, turbūt seniai išdaužė, o niekas iki šiol nesuskubo sutvarkyti.

Tuo metu grįžta Praeivis. Ant nematomo tilto įsišviečia dar du balti veidai.

III blynas. Tu matai, jis nepasikorė.
IV blynas. Tai buvo aišku kaip dieną, kad nepasikars.
III blynas. Ir ačiū Dievui, juk toks jaunas žudytis.
IV blynas. Iš tikro tai jokio skirtumo, gal net geriau kuo anksčiau. Kas iš to, kad mes taip ilgai kankinamės šioje ašarų pakalnėje?
III blynas. Jau geriau visai negimti.
NP blynas. Ei, jūs čia apie ką?

Praeivis. Labanaktis. Ar nematėte čia jaunuolio?
Neabejingas Pilietis. Sveiki. Ne, kai atėjau čia nieko nebuvo. Jūs buvot šlapintis?
Praeivis. Ne, kodėl klausiat?
Neabejingas Pilietis. Šiaip, pasirodė.
Praeivis. Kas pasirodė? Ar mano kelnės apšlapintos? Tai gali būti dėl balų, juk matot, kaip visur šlapia. Kodėl iškart galvojat, kad žmogus apsimyžo? Kodėl jūs tokios blogos nuomonės apie aplinkinius?

NP blynas. Ei, žmogau, nusiramink. Tau su nervais negerai.
III blynas. Bet kas per tipas?
IV blynas. Štai dėl tokių asilų ir tenka padoriems žmonėms žudytis.

Neabejingas Pilietis. Nurimkit, aš nenorėjau jūsų užgauti. Pagalvojau, jei jūs jau čia buvote, o paskui kažkur dingote, tai gal už kampo su reikalu nuėjot, ir viskas.
Praeivis. Čia buvo vaikinas, jis ruošėsi pasikarti. Nenorėjau jam trukdyti, todėl pasišalinau.
Neabejingas Pilietis. Niekas čia nekabojo, kai atėjau.

NP blynas. Tu, suskiau: „nenorėjau trukdyti“. Kur tavo pilietiškumas?
III blynas. Žmogus žudosi, tai jo asmeninis reikalas.
IV blynas. Arba gyvena.  Pasirinkimo laisvė.
NP blynas. Eikit šikt, bepročiai. Šaudyt tokius reikia.
III blynas. Va va, dėl to ir neverta čia pasilikti.
IV blynas. Dėl tokių stuobrių.

Praeivis. Ir virvės nepaliko?
Neabejingas Pilietis. Juk sakiau, niekas čia nekabojo. O jei kažkas ruošėsi kartis, ir jūs apie tai žinojote, turėjote jam sutrukdyti, o ne leisti nusižudyti. Bent jau galėjote skambinti į policiją.
Praeivis. Bet jis nenusižudė.
Neabejingas Pilietis. Vis tiek, jūs elgėtės nusikalstamai abejingai.

III blynas. Nepaliko virvės? Juk gerai už ją sumokėjau.
IV blynas. Niekuo negali pasitikėti. Geriau tada jis pats būtų ant jos pasikoręs.
NP blynas. Negaliu klausyti, kaip jūs apie tuos pasikorimus zaunyjat.
III blynas. Klausyk, o gal tu tą virvę nuknisai?
IV blynas. Aha, jis panašus į tokį, kuris visur kišasi ir savinasi svetimus daiktus.
NP blynas. Palikit mane ramybėje.

Praeivis. Kaip gaila. Kad nepaliko.
Neabejingas Pilietis. O kam jums ta virvė? Jūs irgi ruošiatės kartis?
Praeivis. O jeigu ir taip? Tai ne jūsų reikalas.
Neabejingas Pilietis. Ne mano?

Lipa nuo kopetėlių.

Neabejingas Pilietis. Tuoj skambinu į policiją, tada matysim, kieno čia reikalas. Savižudžių būrelis.

III blynas. Tu kažkoks nesveikas.
IV blynas. Nesveikai pareigingas. Mums geriau eiti.
NP blynas. Eikit, eikit iš čia, pamišėliai.
III blynas. Gaila šiandien nepavyko nusižudyti.
IV blynas. Tenka atidėti rytdienai.
III blynas. Kai nebus trukdžių.
NP blynas. Aš visada trukdysiu daryti nesąmones. Atminkit.

Praeivis. Gerai, aš išeinu. Jums pačiam reikia gydyti nervus. Labanaktis.  (Išeina.)

NP blynas. Pamišėlis.

Veidai ant nematomo tilto dingsta. Neabejingas Pilietis suranda lagaminėlyje lempą, užlipa kopetėlėmis į stulpą ir įsuka ją. Šviesa. Bokšto laikrodis muša tris kartus.
                                      
                                                         Uždanga

                                                     II veiksmas

Naktis. Tas pats stulpas, tik dabar jo žibintas šviečia. Dviejų minučių pauzė. Niekas nevyksta. Visiška tyla. Automobilio stabdžių šaižus garsas, durelių trinktelėjimas, po to keiksmai: „Fucking, po velnių, ar tau gyvent atsibodo? Kodėl šlaistais naktį? Stok, kur bėgi?“ Kitas balsas: „Palik ją ramybėj, važiuojam“. Durelių trinktelėjimas, nuvažiuojančio automobilio garsas, mašinos lempų spinduliai perskrodžia sceną ir dingsta.
Scenoje pasirodo Mergaitė. Jai gal dvylika metų. Eina lėtai, pusiau atbula į nuvažiuojančią mašiną. Atsitrenkia į stulpą. Apsikabina jį rankomis ir viena koja ir žiūri ten pat. Po minutės pažiūri į viršų, tada mėgina sliuogti aukštyn. Nepavyksta. Dar pastovi trumpai ir nueina ton pusėn, kurion ir ėjo.
Po minutės pasirodo Herojus. Stabteli, nustebęs žiuri į lempą, po to pasideda prie stulpo kėdutę, kuprinę ir vaikšto po sceną, ieškodamas akmens. Suranda ir sviedžia į lempą. Nepataiko. Susiranda tą patį akmenį ir meta vėl. Tai kartoja keletą kartų.
Tada sugrįžta Mergaitė. Herojus sustingsta su akmeniu rankoje metimo pozoje ir žiūri į ją.  Abu nejuda. Galų gale Herojus vėl meta ir vėl nepataiko. Abu bėga prie akmens, bet pirma jį paima Mergaitė. Kurį laiką abu suakmenėję vienas priešais kitą. Paskui Mergaitė pasitraukia į šoną, nusitaiko ir meta į lempą. Lempa dūžta, gęsta, pabyra šukės. Pasigirsta šauksmai iš artimiausio namo: „Chuliganai! Vėl sudaužė žibintą! Kur žiūri policija?“
Herojus su Mergaite stovi prisiploję prie stulpo. Apšvietimas blankus tik nuo menamų šoninių žibintų. Ant nematomo tilto įsišviečia trys balti veidai.

I blynas. O velnias!
II blynas. Taip jau buvo.
I blynas. Nori pasakyti, kad taip jau buvo?
II blynas. Bent jau panašiai. Tada irgi šaukė „chuliganai“, bet nieko nebuvo.
M blynas. Norite pasakyti, kad nuolat daužote lempas?
I blynas. Pasitaiko.
II blynas. Mes specializuojamės lempų daužyme.
M blynas. Ir jūsų niekada nepagauna?
I blynas. Iki šiol ne.
II blynas. Bet su tavim gali būti ir priešingai. Geriau tau būtų iš čia dingti.
M blynas. Nieko panašaus, nepaliksiu jūsų, juk aš sudaužiau lempą.
I blynas. O kodėl tu ją sudaužei?
M blynas. Jūs daužėt, aš tik jum padėjau, nes jūs negalėjot pataikyti. Pasakytumėt ačiū.

Veidai ant tilto prigęsta.

Herojus. Ačiū. Tu labai taikli.
Mergaitė. Kodėl norėjot ją sudaužyti?
Herojus. Nenorėjau, aš tik šiaip mėčiau. Jei būčiau norėjęs, būčiau pataikęs.
Mergaitė. Ką gi, tada aš einu.
Herojus. Palauk, aš pajuokavau. Ką veiki naktį?

Mergaitė atsitraukia nuo stulpo.

Mergaitė. Jūs neatsakėt apie lempą. Aš tik padėjau jums, bet nežinau, kodėl ji jums trukdė? Ką jūs ruošėtės padaryti?
Herojus. Aš atėjau nusižudyti. Dabar viskas, gali eiti. Tu man labai padėjai.
Mergaitė. Kaip nusižudyti? Ketinote palįsti po mašina? Aš bandžiau, man nepavyko.
Herojus. Dar viena savižudė. Ar neperdaug vienoje gatvėje?

Mergaitė tyli. Ant tilto įsišviečia veidai.

M blynas. Jūs nieko nežinot.
I blynas. Ką mes turime žinoti?
II blynas. Ar tai svarbu? Jei nori žudytis, tai yra teisingas pasirinkimas, nepaisant dėl ko tai daroma.

Herojus sėdasi ant kėdutės ir išsitraukia termosą.

Herojus. Nepyk, bet šią vietą aš pasirinkau pirmas. Gali žudytis kur nors kitur.
Mergaitė. Jums negaila manęs? Neketinate atkalbinėti?

I blynas. Jokiu būdu, tai bus geriausias poelgis tavo gyvenime po matematikos kontrolinio.
II blynas. Kol dar nespėjai prarasti nekaltybės.
M blynas. Iš kur jūs žinot, ar aš ją dar turiu?

Herojus geria arbatą.

Herojus. Gal tau tikrai dar anksti žudytis? Pagyvenk bent kol baigsi mokyklą.
Mergaitė. O kokia prasmė?
Herojus. Tu teisi, geriau tai daryti kaip galima anksčiau. Aš bereikalo taip ilgai laukiau.
Mergaitė. Ir tai yra jūsų mėginimas atkalbinėti?

I blynas. Greičiau tai bandymas tavimi atsikratyti.
II blynas. Nepyk, jam visą laiką kas nors trukdo.
M blynas. Ir seniai jis mėgina tai padaryti?
II blynas. Oi, labai seniai. Aš jau nebepasakysiu nuo kada tai prasidėjo.
I blynas. Bet tai nereiškia, kad mes delsiame arba išsisukinėjame. Objektyvūs trukdžiai.
M blynas. Aš pirmą kartą pabandžiau.
I blynas. Sveika atvykusi į klubą.
II blynas. Mes pasaulinių reitingų lyderiai.
M blynas. Bet nežinau, ar norėsiu tai daryti dar kartą.
II blynas. Kaip gaila.
I blynas. Niekada nesakyk niekada.

Herojus. Gal pasakysi, kas tau nutiko?
Mergaitė. Pagaliau galimybė bent su kažkuo išsikalbėti.
Herojus. Negalvok, kad man tai įdomu, tiesiog tikiuosi, jog taip tu greičiau  paliksi mane ir eisi miegot. Tau jau laikas.
Mergaitė. Gyvenimas...
Herojus. Pradėk be įžangų. Aš žinau, kad gyvenimas prastas užsiėmimas.
Mergaitė. Gal duosi ir man atsigerti?

Herojus atkiša jai termoso dangtelį su arbata.

Herojus. Puiku, tu jau pradėjai mane tujinti.
Mergaitė. O kas tau nenuskilo?
Herojus. Mane palikim ramybėje.

I blynas. Šiandien vėl nepavyks.
II blynas. Kvaila mergiotė.
M blynas. Visai aš nekvaila. Jūs nemandagūs.

Mergaitė. Kada paskutinį kartą mėginai žudytis?
Herojus. Prieš tris dienas.
Mergaitė. Tikrai? Taip dažnai?
Herojus. Paprastai ateinu kasdien, bet brangiai pardaviau virvę, tai pasilinksminau prieš mirtį.
Mergaitė. O kodėl nenusižudai vieną kartą?
Herojus. Vieną kartą nusižudysiu. Tikrai. Kiekvieną kartą kažkas vis nutinka. Štai šiandien tu pasimaišei.
Mergaitė. Tai šiandien jau nenusižudysi?
Herojus. Prie tavęs tikrai ne, nebent tu nueisi. Tau negalima matyti tokių dalykų. Jausčiausi kaltas, jei tau tektų tai pamatyti.

M blynas. O tu visai fainas. Net jeigu ir kalbi nesąmones.
I blynas. Tu man per jauna.
II blynas. Nebent po keleto metų. Tik vargu, ar mes iki to laiko nebūsime jau nusižudę.
I blynas. Tikrai, taip ilgai vaikščioti mum gali nusibosti.

Mergaitė. Aš turiu patėvį...
Herojus. O, taip taip, papasakok.
Mergaitė. ... ir jis priekabiauja.
Herojus. Tai įprastas reiškinys. Tokių istorijų prikimštas bet kurio dienraščio penktas puslapis. Neverta dėl to žudytis.
Mergaitė. Ir ką, tu nenori nieko daugiau apie tai girdėti?
Herojus. Bet juk tai girdėta daugybę kartų: tu bandei pasiskųsti motinai, o ji apšaukė tave melage, argi ne taip?
Mergaitė. Tikrai, taip. Daugiau nėra ką pridurti.
Herojus. Na, matai. Tai perdaug kasdieniškas dalykas.
Mergaitė. O tavo istorija? Ar ji kuo nors ypatinga?
Herojus. Iš tikrųjų, kaip dabar pagalvoju, irgi nieko išskirtinio, bet aš jau seniai nutaręs tai padaryti, todėl neverta persigalvoti.
Mergaitė. Net ir po to, kai sutikai mane?
Herojus. Nepervertink savęs. Taip, tu miela, bet dar per jauna.
Mergaitė. Visada tokia nebūsiu.
Herojus. Ko gero šiandien vėl nepavyks.

Herojus vaikšto pirmyn atgal, Mergaitė apsikabinusi stulpą.

M blynas. Nepalik manęs taip.
I blynas. O ką mes galime su tavim veikti?
II blynas. Jis net neturi kur tave priglausti.
I blynas. Neparvesime juk tavęs į tėvų namus.
II blynas. Čia tavo dukra? - paklaus tėvas.
M blynas. Aš galėčiau tave mylėti. Tikrai, jau žinau, kad galėčiau. Aš dabar jau beveik myliu tave.
I blynas. Nežinau.
II blynas. Ir kam mum dabar to reikia?

Galų gale Herojus sustoja.

Herojus. Šiandien viskas. Aš turiu eiti. Ateik, jei nori, kitą naktį.
Mergaitė. O kitą naktį tu galėsi nusižudyti man esant?
Herojus. Nežinau. Turiu pagalvoti.

M blynas. O aš?
I blynas. Tai kvaila.
II blynas. Tu dar vaikas. Tu jam netinki.
M blynas. Ar netinku, ar nepatinku?
I blynas. Ne tai. Aš susivėlęs, nežinau ką daryti? Man reikia pagalvoti. Tame tarpe ir apie tave.
II blynas. Tu viską sujaukei, staiga čia išdygus. Ir kokio velnio tu čia pasirodei? Iki tol buvo viskas aišku: jis ateina nusižudyti, o dabar jis jau nežino, ko jam rytoj ateiti – nusižudyti, ar susitikti su tavimi? Supranti, kaip viskas susivėlė?

Herojus pasiima kuprinę, kėdutę.

Herojus. Iki. Jei susitiksim. (Išeina.)

Mergaitė. Iki.

Po minutės pasirodo Praeivis. Pažvelgia į žibintą. Pamato apsikabinusią stulpą Mergaitę. Įsišviečia balti veidai.

III blynas. Čia mergaitė.
IV blynas. O tu vis tikiesi jį rasti? Jam tik pinigų reikėjo.
III blynas. Bet pinigai juk kažkada baigiasi.
IV blynas. Gal tie tavo pinigai padėjo jam susitvarkyti gyvenimą. Džiaukis.
III blynas. Iš tikųjų reikėtų džiaugtis, bet kažkodėl viduje aš noriu, kad jis būtų nusižudęs.
IV blynas. Tokie jau mes esame, trokštame, kad tik kitam būtų blogai, net kai darome jam gera.
M blynas. Jis nusižudys.
III blynas. Mergyt, o iš kur tu žinai?
IV blynas. Tu jį pažįsti?
M blynas. Aš mačiau jo veidą, jis nusižudys.

Praeivis. Mergaite, ką čia veiki taip vėlai?
Mergaitė. Mėginau žudytis, nepavyko. O jūs?
Praeivis. Aš irgi atėjau to paties, bet neturiu virvės.
Mergaitė. Galite nušokti nuo stogo, arba palįsti po mašina. Dar galite išgerti saują raminančiųjų.
Praeivis. Tai labai šlykštūs būdai, man nepriimtini. Aš renkuosi virvę. Vienas vaikinas man žadėjo parduoti virvę, aš jau sumokėjau pinigus, bet jis mane apgavo.
Mergaitė. Netiesa, jis pardavė jums virvę, pats man sakė, jūs išsigalvojate. Tai padorus jaunuolis, jis man paskyrė rytoj pasimatymą.
Praeivis. Tada, vadinasi, mane apgavo tas kitas pilietis, jis man atrodė kažkoks įtartinas. Ačiū dievui, kad neapsirikau dėl to vaikino.
Mergaitė. Ne, neapsirikote. Aš irgi labai džiaugiuosi.

Abu juokiasi.

Praeivis. Ir kodėl tu vėl nebandai žudytis?
Mergaitė. Dabar jau persigalvojau, be to, rytoj man pasimatymas, ar pamiršot?
Praeivis. Tikrai, rimta priežastis nesižudyti, bet, galiu iš anksto pasakyti, nieko gero iš tų pasimatymų.

Abu kvatoja.

Mergaitė. O jums neatrodo, kad esate beviltiškas pesimistas?
Praeivis. Aš tą seniai žinau.

Abu raitosi nuo juoko. Įeina Neabejingas Pilietis. Ant vieno peties nešasi kopetėles, kitoje rankoje laiko įrankių lagaminėlį. Ilgai žiūri į sudaužytą lempą, po to į besijuokiančius Praeivį ir Mergaitę.
Galų gale nupėdina pirmyn. Bokšto laikrodis muša tris kartus.

                                               Uždanga