Pasišnekėjo vyrai pusiau rimtai, pusiau juokais, taip ir paliko. Kaip ten bebūtų, čia jau ne šių metų reikalas. Dabar gi yra kitų rūpesčių.
Tuojau po Kalėdų Lukošius parsivežė pasisamdęs visiems metams merginą, nes Zoselė laukėsi ir pavasarį jau visi tikėjosi šeimynos padidėjimo.
Mergina nebe jauna, virš trisdešimties, daug metų tarnavusi pas ūkininkus, o atėjusi į naują vietą, kaipmat įvedė savo tvarką.
Matydama, kokioje padėtyje Zoselė, ji iškart viską suprato ir iš pirmų dienų ėmė ją globoti. Neprileido prie sunkesnių darbų, kėlėsi anksčiau už visus, melžė karves, šėrė kiaules, taisė pusrytį. Dieduką ji laikė tiesiog karšinčiumi ir atsisakė bet kokios jo pagalbos.
– Jei neturi ką veikti, geriau sėdėk ant pečiaus ir nesimaišyk man po kojomis, – pareiškė mergina, dėl ko žmogelis net įsižeidė.
Šiaip ar taip, bet prie ankstyvo pusryčio susirinkdavo visi laiku, o pavalgę, kiekvienas rasdavo sau darbų.
Kovo pradžioje gimė mergytė, pirmas vaikas naujakurių šeimoje. Dėdė klebonas paprašytas neatsisakė pabūti krikštatėviu, o kūma – anksčiau ištekėjusi Zoselės sesuo. Mergytei pagal klebono norą buvo duotas Teresėlės vardas, o pakrikštyta buvo tiesiog namuose. Nereikėjo nė į bažnyčią vežti.
Samdinė Kotryna, pasirodo, mokanti gaminti skanių patiekalų iš mėsos ir iškepti trapių saldumynų. Ji beveik viena paruošė šventinį stalą. Zoselė mažai kuo galėjo padėti, užtai šį kartą Kotrynai labai pravertė diedukas. Jis čerpėje sutrynė cukrų saldumynams, prikapojo mėsos kepsniams, užminkė tešlą pyragams ir sumalė spanguoles kisieliui. Lukošius dar prieš savaitę padarė alaus ir laikė jį bačkutėje, kad būtų stipresnis.
Per tas krikštynas diedukas ilgiau pasišnekėjo su klebonu.
– Tai katras čia dabar šeimininkas tuose namuose? – juokaudamas paklausė klebonas. – Pats ar Lukošius?
– Aš jau seniai tame ūkyje nebe šeimininkas, bet padėt po truputį padedu, – kuklinosi diedukas, – ir patariu kai kada, jeigu paklausia patarimo.
– Ir, kaip atrodo, jums neblogai sekasi. Ar nesunku pačiam už plūgo? Jau nebe jaunystė...
– Aš už plūgo nuo pat mažumės, bet su Lukošiumi, žinoma, nespėju. Aš su juo nelenktyniauju. Kam to reikia? Dirbu kiek galiu, kaip sakoma, dėl apetito. Pavargstu, tada pasimetu, bet dviem vis tiek greičiau. Kur padarau aš, ten Lukošiui nebereikia dirbti.
– Kiek tenka girdėt, praėjusių metų derliumi ūkininkai nesiskundžia. Kas žino, kokia šiemet gali būti vasara? Vyresni, daugiau patyrę žmonės iš savo ilgalaikių pastebėjimų, sako, gali nuspėt orus ilgesniam laikui. Ar pats neužsiimi tokiais dalykais? – klausinėjo klebonas.
– Pagal mane ir taip kaip tėvas mokė, ateinanti vasara žada būti sausa. Bet viskas Dievo valioje... Kaip ten bebūtų, kai ateina pavasaris turi art ir sėt, o kaip Dievas duos, taip ir bus.
– Šventa teisybė, – pritarė klebonas, – viskas Dievo rankose. Žiūrėk, kad ir pats... Kiek prisimenu, buvai toks silpnas, kad vos žodį galėjai ištart, o šiandien jau už plūgo... Ir Lukošiui tiek daug padedi... Nupirkai arklį, karvę... Lukošius, prieš metus buvęs naujakurys, dabar jau visas ūkininkas. Ar nenusiskriaudei savęs?
– Ką ten, – išdidžiai numojo ranka senukas, – aš dar ne tiek galiu. Vasarą galvojam pirkti kuliamąją... Kiek galės, pasidarys pinigo Lukošius, kitus aš pridėsiu. Ot ir turėsim valsčiuje naują kuliamąją. Zuko jau visai baigia subyrėt...
Klebonas nustebintas. Jis netgi įtariai pasižiūrėjo į linksmai nusiteikusį dieduką ir neiškentė nepaklausęs.
– Oho. Netgi tokie sumanymai... Iš kur pas patį tokie pinigai?
– Tik jau nevogti, – įsižeidė žmogelis, – savo grynu prakaitu uždirbau. Turiu, tai kodėl negaliu padėti Lukošiui? Jie man tiek gero padarė. Gyvenam po vienu stogu kaip viena šeima. Tegu naudojasi vaikis... Ne kažkiek man liko gyventi. Mirsiu – su savim nepasiimsiu.
– Girdėjau, kad buvo atvažiavęs sūnus. Ką jis sako? – priminė klebonas.
– Prie ko čia sūnus? – dabar jau nustebo diedukas. – Taigi aš jam viską atidaviau. Aš gi jam nieko neskolingas. Kol dar gyvas, man irgi kai ko reikia. Negaliu gi aš visko iki paskutinio cento jam atiduoti.
– O kaip jis gyvena? Nesiskundė? Gal jam labiau reikia padėti, negu Lukošiui?
– Tai tegu paprašo, jeigu turi sąžinės. Nė kiek nesiskundė, tik vis gyrėsi, kaip jam dabar gera gyventi. Ir mane vis kvietė, kad su juo važiuočiau. Numanau, kodėl jis toks geras ir kas jam rūpi.
– O gal ir teisingai padarytum, kad pas jį išvažiuotum, – garsiai mąstė klebonas, – praėjo jau tiek laiko ir susiprato žmogus negerai padaręs, nori ištaisyt klaidą. Reikia atleist savo vaikui...
– Netikiu. Ne tas jam galvoje. Nujaučia, kad dar galima pasipelnyti ir kviečia, kad paskutinius atimtų. Aš ir taip jam viską atidaviau...
– Tavo tėvas tau irgi viską atidavė. Pats gi nepirkai to ūkio, o iš tėvų paveldėjai, – vis graudeno klebonas, – kaip pats paveldėjai, taip ir tavo sūnus perėmė iš tavęs.
– Bet aš savo tėvus tai gražiai nukaršinau. Išgyveno ilgus senatvės metus viskuo aprūpinti. Kai mirė, gražiai palaidojau... O Petras kaip man padarė? – toliau piktinosi senukas.
– O čia jau, kaip pažiūrėjus... Gal ir tavo dalis kaltės? Gal nemokėjai ar nesupratai, kaip reikia auklėti. Daug nuo auklėjimo priklauso. Gal trūko dėmesio, meilės, drausmės pagaliau? O gal kai ko buvo per daug... Šiaip sau negalėjo užaugti toks žiaurus žmogus.
– Niekas manęs to nemokė. Kaip mane auklėjo mano tėvai, taip ir aš jį. Blogo nieko nemokiau, – patylėjęs atsakė senukas į klebono išvedžiojimus.
– Padarė, žinoma, negerai, bet ar ne per ilgai pyksti ant savo tikro vaiko? – toliau kalbėjo klebonas, aiškiai norėdamas sutaikyti dieduką su sūnum. – Negerai taip ilgai nešioti pyktį širdyje, reikia mokėt atleisti...
– Iškart  labai pykau, bet dabar pradedu užmiršti. Dievas davė gerus žmones. Gyvenu po savo stogu, nieko man netrūksta, o sūnus tegu gyvena savo gyvenimą. Blogo aš jam nelinkiu. Nei keikiu, nei kaip kitaip burnoju, o jeigu matysiu, kad yra reikalas, ir jam padėsiu.
Pasišnekėjęs su klebonu, diedukas rimtai susimąstė: „ Gal ir teisingai klebonas sako. Augo vienas vaikas šeimoje, mamytės sūnelis, lepūnėlis. Visų mylimas, bučiuojamas, glostomas... Ką negerai padarė ar pasakė, buvo tik pirštu pagrasinama. Nors kitą kartą ir labai vertėjo nubausti, bet jis, nubėgęs pas motiną ar močiutę, visada rasdavo užtarimą. Užtekdavo Petriukui tik pasižadėti, kad „daugiau taip nebedarysiu“. Tai jis greit užmiršdavo ir išdykavo toliau. Kai užaugo, tai ir prie darbo buvo nelabai skubus. Geriau ilgiau pamiegodavo, skaniai pavalgydavo, todėl į tą miestą taip veržėsi. Gal jam ir pasisekė, o sau aš nieko daugiau nenorėčiau, kad ir toliau taip būtų, kaip dabar yra“.