Nuaidėjo varpai, pradžią vėlei paskelbę iš naujo.
Pasakyk man, mielasai, ar lengvai, ar džiugiai tu keliauji?

Nuaidėjo tyloj širdies dūžiai, suvirpinę erdvę.
Pašnabždėki, ar palietė jau tave meilė bevardė?

Kuri nieko nenori, tavęs nieko neprašo.
Kuriai nieko nereikia — nei skatiko, nei grašio.

Tiktai perskrodžia kiaurai tarsi žaibas per audrą,
Tačiau tau dėl to vyksmo nei kas dega, nei skauda.

Tik suvirpa užgimę, atgyja kertelėj tūnoję,
Nuostabiausi jausmai, kurie josios buvimą byloja.

Ir ištrykšta, išplaukia srove iš slaptingojo uosto.
Viską — ko tu prisilieti — žaižaruodami glosto.