Apie vaikus jau prikurta begalės metaforų, rodosi, nieko naujo nebesugalvosi. Ir visgi – jei dar tebegimsta vaikai, kodėl gi metaforos turėtų pasibaigti?
     Man pačiai vaikai primena neišsipildžiusias svajones ir tikėjimą stebuklais. Galbūt tai ypatingai svarbu tokioms tetulytėms kaip aš, kurioms net naujų metų sutikimas prarado žavesį – tik pamanyk, nauji metai, naujas mėnuo, nauja para – lyg tai kažką keičia? Bet sūnus atbėgęs šįryt šaukia: „Mama, pagalvok, juk mes jau antrą kartą atsikeliam!“ Nesusipratėliškai pakraipau galvą, todėl jis puola aiškinti: „Nu, vakar... ne vakar, o šiandien naktį šaudėm raketas, o dabar pamiegojom, bet vėl ta pati diena!“ Jo džiaugsmas liejasi per kraštus. Nuo to apima melancholija – tik pagalvok, kokie mes jau seniai... Aš net nebepamenu, kada būčiau gulusi vieną dieną, o atsikėlusi kitą...
     Ir vis dėlto iki šiol nepamirštu vakaro, kai tėtis vedė mane su sese pasivaikščioti po šventiškai pasipuošusį Vilnių; tada iškilmingai atsisveikinau su mama: susitiksime gal tik po metų! Tas metų persivertimas būdavo neapsakomai magiškas. O dabar – tik naujo lapelio atvertimas kalendoriuje.
     Ar tikrai toks nusistatymas susijęs tik su amžiumi? O gal su asmeninėm nelaimėm?.. Va, giminaitė, apie kurią negirdėjau ištisus metus, sumanė paskambinti lygiai dvyliktą. Atsiskaičiavo, nutaikė ir susuko. Kam? Reiškia, jai tai svarbu. Tik aš pati ne visada suprantu. Todėl ir bandau užčiuopti šventinę magiją per vaikus, iš jų perspektyvos, per jų objektyvo lęšius – jie ryškesni, spalvingesni.
     Pamenu tą stebuklo laukimą: grįžti namo iš vaikų darželio, neįprastai tvarkingai sukabinėji drabužius, pavakarieniavęs padedi tėčiui suplauti indus, pažiūri „Panoramą“, tada „Labanakt vaikučiai“, „Vremia“, tada dar kelias nesuprantamas laidas; po to laikas nutįsta lyg pirštinę laikanti gumytė, vėl grįžta... Kremliaus varpų dūžiai... Tos žvaigždės, kaip sakydavo dėdė, penkių metrų dydžio – stebėdama jas būtent apie tai dažniausiai galvodavau, o nuvažiavusi į Maskvą visada prisimindavau naujų metų susikimą prie televizoriaus – gyvenimo dualybės...
     „Ką gėrėte per naujus?“ – smalsaudavo klasiokai. „Nie-eeko“, – išgiedodavau. Nejau prisipažinsi, kad morkų sultis? Iki šiol tikiu, kad morkų sulčių gėrimas susijęs su išmintimi, o šampano – su neišpildytais lūkesčiais. Todėl vakar priėjau prie vaikų ir priglaudžiau taurę jiems prie lūpų. „Čia tikrai šampanas?“ – abudu išpūtė akis. Ach, balti melai... „Ne, čia baltas vynas, trūksta burbulų...“
     Ir vėl neišsipildė svajonės... Bet nauji metai prasidėjo.
     Pamenu, kažkada svajojau, kad lygiai dvyliktą į mano namus įžengs „Žalgirio“ komandos krepšininkas... Įdomu, apie ką svajoja mano vaikai? Justin Bieber? LeBron James? Ėch, ar tai kažką keičia? Esam žvaigždžių fanai, ir tiek. Ir čia net amžius nepadeda, keičiasi tik objektai, o polinkiai – nė kiek... Na, gal tik tiek, kad tampi nebe toks impulsyvus, labiau ištikimas. Net tada, kai vyras sumala tavo Holivudo dievaitį į miltus: jis nė kiek ne geresnis už mane... Ne ne, turbūt tikrai ne geresnis, – pamanai ir stipriau suspaudi mylimojo sprandą, kad tik jis būtų patenkintas masažu ir neišeitų, nepaliktų vienos žiūrėti filmo. To kvailo filmo... Bet esi ištikimas, ir tiek.
     Ryt vėl ištikimai kelsimės ir keliausime į darbus. Nauja diena. Nauja pradžia. Nauji metai. Cha, net ne nauja savaitė... Trečiadienis, ir tiek...