Dar taip nebuvę, kad ūmai
Pats sau giedodamas suprasčiau —
Per ryto ūką, gruodžio sniegą
Prieš pat Naujus Metus
Kalėdų Senis, dovanas dalijęs,
Atėjo mokytoju į namus.
Nušluostė raidę,
Žodį pabučiavo
Ir duonos trupinį nuo stalo
Į saują pasidėjo, kad sočiau
Jeigu ne sau,
Tai bent paukšteliui žiemoje.

Aš:
O Seni, patikėk,
Maži daiktai,
Bet jie į didelį paveikslą virsta,
Dangus dažais į drobę spraudžia juos
Ir atsiranda jie it Dievo dovanoti.
Dėkoju tau už šią kelionę gražią,
Už raidę pamyluotą,
Pabučiuotą žodį,
Ir nesakyk, Naujametini Seni,
Kad štai už tokį mažmožį nereik dėkoti.

Naujametinis:
Dėkok, žmogau, net už menkesnį nieką,
Bet ne dėl to čia atėjau...
Aš raidę pamyluotą,
Žodį pabučiuotą tau palieku —  
Kai bars už jį — nepyk,
Kai girs — nesididžiuok.
Ir dar labiau prašau:
Ištaręs savo žodį,
Paliudyki kitiems, kad sužinotų,
Kas kalba juo.

Aš:
Ar nori pasakyti, kad savęs bijau?
Kaip erkė?
Išalkus pampsta svetimu krauju
Ir...

Naujametinis:
Daug erkių šiam pasauly, mielas,
Joms Dievas nepadės,
Tačiau jų bus daugiau.
Paduok kepurę... Laikas greitas.
Dar šen ir ten užklysti reikia.
Norėčiau, kad įėję į Naujus
Žinotume, kaip galim būti geresni,
Na, o tuomet ir Metai — pagal mus.

Aš:
Nupigome. Ir tu teisus.
Usnim apleidome save.
Žmogus be Aš, be atvaizdo —
Žmogus kaip niekas.
Jau nepažįstam jo didžios būties.
Į tokį kaip parodysi, tuo jis ir bus...
Tai ko stebėtis, jeigu erkių
Dar daugiau...
Kelionės tau, kiek dar gali suspėti,
Tik šit — ar susitiksim dar?

Naujametinis:
Kuomet pasaulio pabaiga praėjus,
Kodėl gi — ne?