Iki pavasario diedukas visai atkuto. Jis linksmas, pilnas ryžto ir jėgų.
– Tu, Lukošiau, pasiklausinėk žmonių, gal sužinosi kur gerą arklį. Pirksim arklį ir arsim abudu.
– Pasiklausinėt tai galima, bet kaip čia dabar? – stebisi Lukošius. – Be pinigų ne tik gero, bet ir palaikio nenusipirksi.
– Tu tik sužinok, – mirktelėjo diedukas, – o pirkt važiuosim abu...
– Na, pasiklausinėt galima... Kodėl ne?
Vieno, kito artimesnio kaimyno, miestelyje sutikto ne kurio pažįstamo pasiklausęs, Lukošius sužinojo, kad Ilgalaukio vienkiemyje parduodamas treigys trakėnų veislės arklys.
Arklys daugiau tinkamas į kermošius važiuot, bet, pakinkytas į plūgą, irgi veža.
– Na, sužinot sužinojau, nepaškadys, bet tas dar nereiškia, kad aš jį turiu būtinai pirkti. Sužinojau, kad diedulis prašė, o toliau duosis matyt... – mąsto Lukošius.
Arklys buvo nupirktas.
Visi kaimynai mato, kaip nuo ankstyvo ryto naujakurio laukuose dabar jau aria du artojai.
Po valsčių kaipmat pasklido kalbos, kad Lukošiui arklį nupirko įkapinis už auksinius.
Tie, kurie anksčiau šaipėsi iš naujakurio, kad ūkį nupirko su karšinčiumi priedo, dabar su pavydu žiūri, kaip šis su tokiu gražiu arkliu atvažiuoja į miestelį. Ko gero jam pavyko... Įkapinis, kaip matyt, turi aukso ir Lukošiui gali būti iš karšinčiaus daugiau naudos negu nuostolio. Priešingai, negu visi tikėjosi...
Maža to. Už kurio laiko ir graži žala karvė atsirado ganykloje, kur jau seniai ganėsi dvi juodmargės Lukošiaus karvės.
Karvė ne bet kokia, o jauna, pieninga, dideliu tešmeniu, daniška... Tokia karvė nemažai kainuoja. Visi tą žino ir visi šneka, kad ją irgi nupirko įkapinis...
Tokios, plačiai išplitusios kalbos, aišku, negalėjo nepasiekti ir karšinčiaus sūnaus Petro, kad ir gyvenančio toli mieste. Ir jis sukluso... „ Ko gero tėvas turi nemažai aukso. Kaip anksčiau nepagalvota? Reikia nors dabar žūt būt jį atsigabent, kol dar visko neištaškė. O tai ko gero gali viskas atitekt Lukošiui, svetimam žmogui... Kaip aš neapsižiūrėjau? Juk galima buvo seniai tą reikalą sutvarkyt...“
Vieną sekmadienį, laisvą nuo darbo dieną, Petras ir atsirado buvusioje savo sodyboje. Jo apsilankymas gerokai visus nustebino.
Lukošius su žmona ir dieduku buvo ką tik parvažiavę iš bažnyčios ir, pavalgę pietus, visi tebesėdėjo už stalo, kai kieme pasirodė Petras.
Pirmas jį pamatė tėvas. Lukošius pastebėjo, kaip nei iš šio, nei iš to diedukas persimainė iš veido. Jis išraudo, susigriebė rankomis už krūtinės, loštelėjo ir, atrėmęs galvą į sieną, ėmė giliai kvėpuoti.
Lukošius išsigando. Pagalvojo, kad diedukui širdies priepolis, bet, pamatęs Petrą, viską suprato: „Dieduką taip paveikė netikėtas sūnaus pasirodymas ir niekas daugiau. Tik nepanašu, kad jis būtų taip susijaudinęs iš didelio džiaugsmo...“ Lukošius nesusigaudė, ką tokiu atveju reikia daryt, bet Zoselė, viską supratusi, atnešė puodelį vandens.
Išgėręs vandenį, diedukas pasijuto tvirčiau. Dingo nuo veido nesveikas raudonumas, jis atsisėdo tiesiai ir kietai sučiaupė lūpas.
– Gera diena, – pasisveikino Petras, nuo durų žengtelėjo į vidurį pirkios, ir priėjęs prie stalo, ištiesė tėvui ranką. Kai šis rankos nepaėmė, tada Petras pasisveikino su Lukošiumi ir Zosele.
– Prašom sėstis, – pakvietė Lukošius ir Petras atsisėdo.
– Turbūt niekas nesitikėjot mane pamatyt? – prašneko patogiai atsisėdęs ant suolo ir susikėlęs koją ant kojos dieduko sūnus. – Žinoma, – nelaukęs, kol kas nors ką nors pasakys, pats sau atsakė Petras, – kam reikalingas toks svečias, kuris bet kada gali pareikalaut šiokių tokių pasiaiškinimų?
– Kokių dar pasiaiškinimų? Argi ne viską išsiaiškinom pas notarą? – pyktelėjo Lukošius.
– Aš ne dėl to... Aš pardaviau – jūs nupirkot. Čia jau seniai viskas aišku, bet aš dėl tėvo...
– O kas neaišku dėl tėvo? – kuo toliau, tuo labiau pyko Lukošius. – Jeigu dėl tėvo, tai ne pats iš manęs, bet aš iš paties turėčiau reikalaut pasiaiškinimo, kodėl jį palikai mirties patale nieko man nepasakęs?
– Pats sveiku protu pagalvok, ar aš galėjau jį tokį nestiprų gabenti šitokį kelią į miestą? – atrėžė Petras. – Jis niekaip nebūtų ištvėręs tos kelionės ir kelyje būtų numiręs.
– Tai žinoma, tegul geriau numiršta pas svetimus žmones ant pečiaus, – piktinosi Lukošius.
– Mes gi su juo susitarėm. Kai tik jis pasveiks, kai tiktai aš viską susitvarkysiu, būtinai pasiimsiu. Palikau laikinai, kad žmogus pasveiktų, sustiprėtų, o pats išnaudoji seną, silpnos sveikatos ir silpno proto žmogų...
– Kaip aš jį išnaudoju? – užraudo jau ir Lukošius. – Galvok, ką šneki!
– Šneku tikrą teisybę. Pajutai, kad senukas turi kiek susitaupęs senatvei, prikalbėjai, kad už savo pinigus nupirktų tau arklį, karvę... Dar verti savo laukus arti! Ar jo sveikatai tokie darbai? Ar jam to reikia? Savo bernu padarei...
– Niekas jo nevertė. Žmogus džiaugiasi sveiktą atgavęs ir darbuojasi kiek gali savo malonumui. Pasižiūrėk, kaip jis dabar atrodo... Ar tokį jį palikai? Mes su žmona padėjom diedukui atsistot ant kojų... Kas jį išnaudoja?
– O arklį ir karvę ar sau pirko? Irgi savo malonumui?
– Čia irgi jo paties noras. Nei kas prašė, nei kas reikalavo... Žmogus nori turėt savo arklį – tegu turi. Ganyklos užtenka, pašaro žiemai taip pat užteks.
– O daugiau ko nors nenupirko tau „savo malonumui“? – tyčiojosi Petras ir Lukošius nebeteko kantrybės.
– O kokį malonumą jis iš tavęs patyrė? Viską atėmei, pardavei, nieko jam nepalikai... Pliką ant pečiaus skudurais apkrovei ir pabėgai nuo savo tikro tėvo. Kaip tu prieš Dievą atsakysi?
– Užtai dabar aš jį ir pasiimsiu. Viskas vyko pagal susitarimą. Be jo sutikimo niekas nieko nebūtų pardavęs. Bet dabar aš jo jau nebe paliksiu. Ne šiandien, tai rytoj vis tiek parsivešiu į savo namus, kur jam ir priklauso būti.
Klausęs, klausęs vyrų kalbos, tėvas nebe iškentė neįsikišęs.
– Klausau aš tavęs, Petrai, ir negaliu patikėti, kad tu mano vaikas. Sakyk, kas išmokė tave taip meluoti? Ir aš, ir amžiną atilsį motina mokinom sakyti teisybę... Koks gi buvo tarp mūsų susitarimas? Verkdamas prašiau, kad neparduotum, o padarei taip, kaip norėjai... Sarmatą reikia turėt.
– Be reikalo, tėte, mane užsipuoli, – gynėsi Petras, – bet aš nepykstu. Visi žinom, kad seniems žmonėms atmintis sušlubuoja. Ir pats juk nebe jaunuolis. Ne dyvai, kad daug ką pamiršai, daug ko nebeatsimeni, o dar tas pasiligojimas...
– O tu žinai, ką? – jau visai griežtai pasakė tėvas, – važiuok tu greičiau ten, iš kur atvažiavai, nebegadink man sveikatos. Niekas čia tavęs nelaukė. Jau man dabar geriau, tai nori būtinai pribaigti. Nei aš nieko pamiršau, nei aš nieko nebe prisimenu... Aš dar ne išdurnėjęs, kad su tavim važiuočiau. Tą, ką tu man padarei, aš mirsiu neužmiršiu.
– Nieko tokio aš nepadariau, už ką turėtum ant manęs taip pykti. Nepragėriau gi aš to tavo ūkio ar kaip kitaip praradau, kaip kad būna sviete... Dvarus kortomis pralošia, viską vėjais paleidžia... Aš kitą, daug geresnį gyvenimą toj vietoj pasidariau... Nusipirkau gerą namuką mieste, turiu darbą, uždirbu. Daug lengviau gyvenu, negu kaime gyvenau. Per dieną dirbu, vakarai laisvi... Ne taip kaip kaime. Per dieną vargęs laukuose, o parėjęs namo dar skubinkis į tvartą gyvulių šerti. O kai ateina ruduo, žiema – visur su liktarna. Pirkioje penkto numerio lempelė, kad mažiau žibalo sudegtų... Vos stalą apšviečia, o kertės visos juodos. Ar eini kur, ar ką nors dirbi, tik apgraibomis. Ne kartą, užlipęs ant kačergos, gavau su kotu per galvą... Mieste, kai sutemsta, tik paspaudei knopkelę sienoje, ir užsidega lemputė. Nušvinta viskas aplinkui. Šviesiau negu bažnyčioje per rarotus.
Važiuojam, tėte, pats pamatysi, kaip dabar gyvenu. Tikrai žinau, kad pačiam patiks, nesigailėsi. Kitaip jau nebebus. Aš gi vienintelis tavo vaikas. Anksčiau ar vėliau vis tiek viskas būtų man atitekę. Ko gailėt? Kai pagyvensi, pats pamatysi, kad aš gerai padariau. Džiaugsis, kad sulaukęs senatvės, nors ant pabaigos gyvenimo galėsi lengviau atsipūsti.
– Smagu, kad tau taip gerai sekasi, bet aš nieko nenoriu geriau, kaip dabar turiu, – tvirtai pareiškė tėvas, – gyvenu po tuo pačiu stogu, kur gimiau, užaugau ir sulaukiau senatvės. Vaikštau po laukus tais pačiais takais, kuriuos myniau visą savo gyvenimą. Esu pavalgęs, aprengtas, apskalbtas, turiu minkštai paklotą guolį miegoti... Ko daugiau reikia?
– Negi iš tikrųjų tau geriau su svetimais? Negi nepasiilgsti savo anūkų? Jie tavęs taip laukia, vis klausinėja kur diedukas, – bandė graudinti Petras, bet tėvas laikėsi savo.
– Kad čia visi ne svetimi... Nuvažiuoju į miestelį, bažnyčion, susitinku su senais draugais... Visi mane pažįsta, sveikinasi, kalbina. Čia mūsų šeimos kapas, kur palaidota ir tavo motina. Prie jos ir aš norėčiau būti pakavotas. Lukošius su Zosele man ne svetimi. Jie man kaip tikri vaikai. Tu palikai mane numirti, o jie išgelbėjo mane nuo smerties. Tik jiems dėkui, kad aš šiandien gyvas ir sveikas. Jie man patys artimiausi žmonės ir nieko artimesnio aš neturiu. Būsiu čia kol gyvas, kol mane laikys.
– Neilgai laikys, – piktai perspėjo Petras, – kai nieko nebeturėsi, ir jiems nebūsi reikalingas.
– Šiaip ar taip, bet dabar abudu turim savo gyvenimus ir gyvenkim katras sau. Aš tavęs nenuskriaudžiau, atidaviau viską, ką turėjau ir gyvenk, kaip išmanai. Tegu Dievas tau padeda... Tik vieno prašau – netrukdyk ir man gyventi. Aš pas tave tikrai nevažiuosiu, turiu kur gyventi ir tegul tas susitikimas ir pasikalbėjimas būna paskutinis.
– Negi tu, tėve, amžių nugyvenęs nesupranti, kad svetimas tau nieko gero nedarys už dyką? – abejingai išklausęs tėvo šneką, nenusileido Petras. – Išnaudos ir išmes kaip šiukšlę į kiaulviedrį. Kur tada pasidėsi?
– O tada ir atvažiuosiu pas tave, – nusijuokė tėvas, – juk neišvarysi tėvo? Ar ne?
– Ar ne geriau  dabar? Kol dar nenugręžė kaip mazgotės. Ar ne geriau saviems duoti, jeigu yra lišnas litas, kitas? Negu svetimiems... – jau visai tiesiai šviesiai išdrožė Petras.
– Paklausysiu šį kartą tavo patarimo. Tu man jau seniai svetimas, o saviems man nieko negaila... – tokiu pačiu tonu atkirto tėvas.
– Ko tada norėt, kad tėvai su vaikais sutartų. Toli ieškot nereikia, ot tau ir pavyzdys. Svetimas jam geresnis, nors tu kažin ką...
– Tai neatsimena, tai nuprotėjęs... – vėl suirzo tėvas, – ne durnas aš dar, negalvok. Skiriu dar kas gera, kas bloga... Nusipirko arklį, karvę – tėvas dar ne nabagas, matyt turi dar... Reikia ir tą paskutinį iš jo atimti... Jau parodei, koks aš tau brangus ir reikalingas. Mirsiu, neužmiršiu.
– Ką nori šnekėk, bet aš paties nepaliksiu, kad svetimi naudotųsi. Dabar atvažiavau tik pasitart, o kitą kartą atvažiuosiu pasisamdęs arklį ir turėsi važiuot, niekur nesidėsi. Tau čia ne vieta.
– Geriau jau nevažiuok, niekur aš neisiu iš savo namų... – vis tą patį kartojo tėvas.
– Na ir sakyk, kad nenusišneka. Iš karto galima suprast, kad išskydo protelis. Ir dar už teisybę pyksta. Tų namų, mes jau seniai nebeturime, negi tau neaišku? – užkaito Petras, – tavo namai, kur sūnus, kur anūkai... Prie savo žmonių...