Šešėlių teatras
Mano atvaizdas ant stiklo
Nepalieka tuštumos.
Manosios akys buvo tikros.
Nėra nieko — kaip žiemos.
Tyliai plaukioja šešėliai,
Kaip vandens žolės giliam ežere.
Duria bespalvės gėlės.
Raudoni skruostai — kaip žara.
Mano akys užsimerkę
Mato tai, ko nėr šalia.
Dreba rankos, garsai verkia.
Ir virpa fonas — kaip valia.
Mano atvaizdas ant sienos
Atspindi šviesą akimis.
Nusirengę pilkos dienos
Ir rytai — mums svetimi.