Prie metų virsmo
Metų dienos akimirkom virsta,
Mėnesėliai nubėga į sapną,
Tik džiaugiesi, kad dar neužginta
Nert gyvenimo margąjį raštą.
Vis džiaugiesi, kad žodžiai sparnuoti
Prie tavęs, kaip vaikai prisiglaudžia,
Ir vadina kartu uždainuoti
Dainą vyšniai, kai vėjas ją skriaudžia.
Taip džiaugiesi, kad mintys dar plaukia,
Kur pavasariai ievom pražysta,
Ten, kur vienišas gluosnis palaukėj,
Rodos, grįžtant, tave atpažįsta.
Paprašytumei laikrodžio seno,
Kad dažniau, kaip ir aš, pailsėtų,
Juk per greitai, per greit priskaičiavo
Nušarmotų dienų rudenėlio.
Bus Naujieji, bičiuliai jų laukia,
Šampanu teks ir man pasitikti,
Nors skaudu, bet vidurnaktį reikia
Dvyliktuosius už durų palikti.