Seniai nerašiau, net aptingau. Ir kaip gi neaptingsi, jei vietoj kasdieninio bėgimo staiga leidžia įsitaisyti ant slidinėjimo centro kėdutės ir be jokių pastangų keltis į kalną, o tada visu greičiu lėkti žemyn, po to vėl į viršų ir vėl žemyn. Sėdėjau taip, veizėjau į tuos pirmyn-atgal po sniegą lakstančius žmogeliukus ir stebėjausi, koks keistas pasaulis tapo. Anksčiau tekdavo ilgai ir sunkiai savo viršūnės siekti, todėl kalną įveikę visada rasdavome bent akimirką džiaugsmui, o dabar – švyst aukštyn, švyst žemyn – nebėra laiko niekam, tik skubėjimui. Juokinga visa tai, – vis pagalvodavau kildama aukštyn, bet vos pasiekusi viršų kaip ir kiti su vėjeliu pasileisdavau į nuokalnę, tam, kad po kelių minučių vėl skubėčiau į kalną. Tikrai juokinga... Maždaug tas pats, kas greituoju traukiniu važiuoti iki Kopenhagos, kad atgal grįžtum lėktuvu...
     Dabar jau sėdžiu namie. Nors metai dar nesibaigė, atrodo, kad mano šventės praėjo: grįžau iš kalnų, baigiu iškraustyti kelioninį lagaminą, vakar buvau darbe, šiandien sporto centre nubėgau savo mylią ir netgi prisėdau prie tekstų.
     Artinasi sausio pirmoji – diena, kuri man vis labiau asocijuojasi su asmeninių norų bei vilčių įvardijimu. „Naujametinis pasižadėjimas“ – šioje šalyje jau tapo gana stabiliu terminu. Baigti rūkyti, rečiau gerti, dažniau sportuoti, numesti svorį, daugiau taupyti, mažiau išlaidžiauti...  Ką gi aš pati galėčiau sau pasižadėti? Mąsčiau, permąsčiau, bet nieko taip ir nesugalvojau... Nežinau, gal dabar atmintis neveikia, bet kažkodėl atrodo, kad pirmą kartą gyvenime iš savęs tikiuosi tik tiek: ir toliau gyventi kaip dabar.
     Tiesa, turiu šiokių tokių vilčių, bet ir jos ne naujiena, nes visa tai man jau sulinkėjo artimieji, galiu tik pakartoti: kad kitais metais tau... Ne, ne taip. Pabandysiu šiek tiek iškilmingiau – per ateinančius metus tikiuosi sėkmingai užbaigti tris savo pradėtus maratonus: įsigyti naują būstą, išleisti knygą ir įveikti 42,2 km per mišką. Baisu net pagalvoti, bet tas, kurio sėkmė tik nuo manęs vienos priklauso, dabar atrodo pats realiausias. Na, keturiasdešimt dviejų kilometrų nepasižadu prabėgti – tik įveikti. Esu mačiusi, kad žmonės maratonus baiginėja ropodami keturiom, tikiuosi, kad man taip neteks, bet ėjimą vietoj bėgimo šiuo atveju tikrai toleruoju. O kiti du maratonai – jau nebe mano valioje, juose daugiau jaučiuosi stebėtoja nei dalyve. Deja, kartais tenka nuoširdžiai sau pripažinti, kad pasaulį valdo pinigai. Na, tie, kurie tuos pinigus dėlioja iš krūvos į krūvą, gali girtis esantys dalyviais, bet man tai jau tikrai nelemta. O galbūt taip ir yra geriausia? Juk nepasisekus maloniau kolioti kitus nei save.
     O jei pavyktų, jei lygiai po metų sėdėčiau prie naujojo mūsų namų židinio, gerčiau arbatą iš puodelio su užrašu Nordmarka Maraton ir vartyčiau savo knygos lapus – kas tada? Ar tada jau, kaip sako – kad ir pasaulio pabaiga? Ar vis dėlto pavyktų prikurti naujų svajonių, tikslų bei vilčių, neleidžiančių taip parastai nurimti? Gali būti, kad gyvenimas tęstųsi, kaip ir kelionės pro įžymų Lillomarka akmenį, kur kaskart praeidama užkeliu savo mažą akmenėlį: kad pagaliau pastočiau, kad sėkmingai išnešiočiau, kad saugiai pagimdyčiau, kad laimingai užauginčiau, kad... kad... Daugiau šiandien nebeprikuriu... Dar per anksti. Bet tikiuosi, kad kitąmet vėl būsiu nėščia kokiu nors projektu ar idėja. Nėštumas juk puiki būsena. To nepatiria vyrai, todėl jie moterų vis pagaili ir skubina pradėti gimdymą. Nes taip saugiau, paprasčiau, lengviau...
     Tikrai juokinga – jau kelias dienas bandau savajam paaiškinti, kodėl taip pavydžiu padangai, kurią nuleido kalnuose. Nuo tada jis eidamas pro automobilį kaskart prisiartina pačiupinėti, ar padanga kieta. „Bet jai juk tenka stovėti šaltyje“, – prieštarauja jis. „Bet tu apie ją nuolat galvoji“, – aiškinu. Ir vis tiek jis nesupranta. Gal ir nereikia – juk jis vyras, o aš moteris. Kitaip mus užvaldytų monotonija. Ir nebebūtų dėl ko pyktis, ką diskutuoti, apie ką rašyti...
     Gal ši padangos istorija galėtų padėti man sukurti dar vieną temą maratonui? Tik nežinau, ar verta. Kam rizikuoti, kad tas vyrų-moterų maratonas keltų grėsmę kitiems gyvenimo tikslams? Tikrai nėra jokios prasmės.