Vaiko pasakojimas

Siego pusnyje tigriukas baltas —
Štai akytės, nosis, uodega...
Klausiu: „Argi tau nešalta?“
Jis man urzgia tyliai pusnyje.

Pritupiu, truputį prisimerkiu...
Na, tikrai tigriukas, tokio nemačiau.
„Eikš geriau su manimi paišdykauti“, —
Aš tigriuko tyliai paprašiau.

Jis pakilo, nusipurtė sniegą,
Smalsiai žvilgtelėjo į mane
Ir pirmyn taku nubėgo,
Žmogiškai pasakęs: „Na, eime“.

Visą dieną mes ant kalno dūkom:
Aš — ant rogių, o jisai — šalia.
Bėgo tarsi mažas kamuoliukas
Nuokalnėn, aplenkdamas mane.

Vakarop namo pargrįžau,
O tigriukas liko pusnyje.
Nors jį parsivesti pasiryžau,
Kad ir ką sakytų man mama.

Bet jis atsiprašė ir pasakė,
Kad namuos gyventi negalįs.
„Man tenai per šilta“, — ir pamerkė akį, —
„Man labai geri namai — pusnis“.
emilė