Labas, mano angele, kuris mane turėtum saugoti. Jei miegi, tai saldžių tau sapnų. Jei svajoji, tai šiltų tau minčių. Jei liūdi, tai geriau neliūdėk, o svajok. Svajok mane, nes aš kraujuoju meile ir tuštinuosi plytomis. Tu vis dar manai, kad pasaulis gražus  ir uostai viską, kas blizga ir sninga.

Mano angele — tu pavargai. Ir aš žinau, mes vienas kito niekada nemylėjom. Vienas protingas žmogus užrašė taisykles, kuriomis pasinaudojus galima parašyti tobulą istoriją. Bet jis taip pat sakė nepaisyti autoritetų, tai velniop jį ir jo teorijas. Tu vis dar čia?

Tau reikia dramų, įtampos, peripetijų ir apkalbų, o aš neatsimenu vardų ir man sunku tau padovanoti tą vienkartinį ir išgalvotą gyvenimą. Amžinos nesustojančios kreivės vis krenta, kad trumpam pakiltų, kad trumpam mes pamirštume logiką, taisykles, pamirštume, jog visada, be išimčių, mes iš tikro esame vieniši , kad ir kiek turėtume draugų ir mylimųjų. Visos istorijos baigiasi vienodai liūdnai — mirtimi, anksčiau ar vėliau, bet rašytojai apie tai nutyli — nes tai nebemadinga. Madinga dabar - “spjaudytis”.

Ar jūs žinote, kad už jūsų makiažų slepiasi nuobodybė? Už jūsų gražių akių slypi apgaulė ir dykumos, nesibaigiančios dykumos. Kai lengva mylėti — tai nėra meilė. Kai nėra iššūkių, tai ne gyvenimas. Eilinis Džo atsibudo po sunkios nakties ir jam pasirodė, kad jo kojos vis dar buvo su juo, kaip tu su manimi. Atsisėsti neina, vien ant užpakalio ir dviejų stimburių sėdėti nepatogu.

—  Kur aš?

Visi mes pasimetę, o už lango jau švito ir taip smarkiai spaudė smegenis, kad tualetas atrodė nepasiekiamas, kaip laimė.