Kartais aš grįžtu. Gatvės alsuoja šalčiu į veidą. Namai kvepia cinamonu ir kava. Svetainėje tyliai burzgia televizorius, ir mama, kaip traktoriukas, užvertusi galvą į viršų, pravėrusi burną parpia. Vonioje vis dar nuolatos varvantis kranas ir laikas nuo laiko sudirbantis siurbliukas rūsyje. Rodos, niekas nepasikeitė, tačiau viskas jau kitaip.
Praveriu savo kambario duris. Išsitiesiu ant čiužinio, užsimerkiu, įsiklausau. Žinau, kad tuoj pabusiu.

- Nasim! Palauk!
- Eikš čia, Ali. Eikš! Užkelsiu ant tvoros. Tik nenukrisk!
- Aš nenoriu. Bijau...
- Juk žinai, kad nepaleisiu.
- Vistiek nenoriu.
- Tada palauk, - šyptelėjo Nasim, ropšdamasis per tvorą.- Aš greitai. Obuolio nori?
- Noriu.
Ali liko vienas kitoje tvoros pusėje. Girdėjo, kaip Nasim neatsikvėpdamas bėga tolyn. Iškart pasigailėjo, kad nėjo kartu su juo.
Buvo šiek tiek vėsoka. Tačiau sniegas atrodė toks minkštas ir švelnus, kad jis neiškentė nenusiėmęs pirštinių ir neįmerkęs pirštukų. Mažas rankytes nutvilkė šaltis. Ali sunerimo, ką pasakytų mama, jeigu pamatytų taip žaidžiantį. Tačiau pažvelgęs į namus nepamatė jos veido languose.
Berniukas prisiminė, kaip aną žiemą su broliu statė besmegenį.
- Dar vieną rutulį, dar vieną! – vis šaukė jis.
- Jau gana, Ali, - ramino jį brolis. – Pažiūrėk, jau ir tai du besmegenius pastatėme.
- O aš dar noriu!
- Rytoj, Ali, pasnigs, ir statysim. Pažadu! Gerai?
Širdelę persmelkė tas skausmas, kai žaidimas jau baigtas ir reikia pailsėti. Tačiau juk dabar jis buvo vienas, niekas nelieps jam baigti žaidimo.
Delnuose suspaudė sniegą. Vis lipdė, lipdė, kol pasidarė sunkoka išlaikyti rutulį rankose. Tada padėjo jį ant žemės ir ėmė ridenti. Apsuko ratą aplink obelį, ir aplink pavėsinę. Nurideno iki tvoros. Tada pradėjo kitą. Šiaip ne taip jį užkėlė ant viršaus.
Jau truputį temo. O kur Nasim? Sakė, kad greitai. Širdelė šiek tiek baimingai suvirpėjo, bet Ali pasitikėjo broliu. Jeigu sakė, kad greitai, reiškiasi, greitai. Ir obuolį sakė parneš. Tarp delniukų trečią kartą suspaudė sniegą.
Užkelti rutulį vis nesisekė. Tačiau vargais negalais jį užstūmė ant viršaus. Iš šakelių padarė akis ir nosį. Nuo krūmo nulaužęs ilgesnes, įsmeigė jas vietoj rankų. Vietoj kepurės uždėjo šuns bliūdą su užšalusiu vandeniu. O vietoj lūpų įdėjo ant sniego besimėtančią formelę smėliui. Mama vakar barėsi, kad Ali jas išmėtė. O pasirodo, visai čia gerai išėjo, kad išmėtė.
Besmegenis atrodė labai rimtas. Mažus petukus nupurtė šaltis. O gal ir seniui besmegeniui šalta? Pirmiausia Ali atidavė jam savo šaliką. Norėjo atiduoti ir pirštines, bet nebeprisiminė, kur jas numetė. Paskui atidavė ir paltą. Stovėjo priešais jį visas drebėdamas iš šalčio, tačiau džiaugėsi, kad bent jau senis besmegenis neperšals. Juk mama sakė, kad negalima į lauką eiti neapsirengus!
Mažylis jautėsi išsekęs. “Aš tik truputį prisnūsiu, kol Nasim grįš, juk greitai” – pagalvojo pats sau Ali. Susirietė prie besmegenio, apkabino rankomis kojytes.
- Labanaktis, besmegeni, - tarstelėjo.
Mintyse besmegenio balsu palinkėjo sau saldžių sapnų.
Kai pramerkė akis, buvo šilta. Kvepėjo nebe šalčiu, o namais. Ir besmegenio nebuvo, ir sniego nebuvo... Ali pasijuto esantis savo kambaryje. Apsidairė. Buvo rytas. Už lango švietė saulutė, o ant spintelės buvo padėtas raudonas raudonas obuolys. Šalimais snaudė brolis.
- Nasim? – tyliai paklausė. – Nasim?
- Aš čia, Ali.
Vyresnėlis patrynė akis.
- Kodėl vakar nenuėjai namo, kai negrįžau?
- Juk sakei, kad grįši.
- Aš ir grįžau, tik ne taip greitai. Reikėjo eiti namo.
- Aš pastačiau besmegenį.
- Mačiau, Ali. Ir aprengei jį labai gražiai.
- Kad nesušaltų! Juk dabar žiema, Nasim, negalima eiti į lauką neapsirengus.
- Taip, Ali, taip. Tuoj pakviesiu mamą. O tu dar pamiegok. Aš greitai.
- Vakar irgi taip sakei... – sušnabždėjo mažylis, apsiversdamas ant kito šono.
- Šįkart jau tikrai, - sušnabždėjo brolis, uždarydamas po savęs kambario duris.

Mama tyliai glosto mano plaukus. Pramerkiu akis, matau, kaip ji sėdi šalia, jos pirštai velia mano plaukus, skauda, bet kenčiu. Nežino, kad jau pabudau. Jos akys žiūri į sieną, tačiau mato daug toliau.
- Labas rytas, motule, - sakau.
O ji tik šypteli ir sako, jog gerai kad grįžau. Gerai, kad pabudau. Nes jau nauja diena ir viskas, kas buvo, jau negrįš, viskas jau kitaip ir viskas bus geriau.
- Nebus, motule, geriau.
- Nebijok, Emile, nebijok. Jis irgi prabus, - rodo pirštu į brolio kambarį. – Visi mes pabundame.
Prisiglaudžiu prie motinos šlaunies ir vėl užmerkiu akis. Jos rankos vis dar peša mano plaukus, tačiau nieko nesakau. Tegu skauda, tegu. Ir vėl užmingu.