Išravėjau savo širdį, usnis rankoje laikau,
Te pasaulis mato, girdi: jau nebesilenksiu tau.
Nesilenksiu, nesiskųsiu, užrakinsiu net duris,
Šaltu lietumi užgriūsiu, te audra išsyk prarys.

Te prarys tave, bekrašti liūdesy, vilties sapnų
Nepajėgsi jau surasti, kai į dainą išeinu.
Tik dainoj rami nubusiu, tik jinai mane myluos,
Kai, išbridusi per sniegą, krisiu žiedų pabaliuos.

Ir per liepą, per rugpjūtį, ligi rudenio šalnų,
Supsiuos vasarai ant kelių, gersiu aušrą iš delnų.
O kai lapkričio padangėj gervių skrydžiai išsitrins,
Tik daina, tyra palaima, peno duos šviesioms mintims.