Eil. pakuždėti sau (XLII)

Tai ne aš,
Tai kažkas
Manimi šitaip rašo.

Gal bažnyčia sena.
Gal nubudus pilis ar tvirtovė.
Gal kalėjimas atrakina duris.

Tu atleiski už šitokį žodį,
Kai žinau, jog ne mano, bet reikia išleisti —
Teskrenda į laisvę ir jis.

Aš dabar juo prie sienos prikaltas
Ir stebiu, kaip atrodo kareiviai bažnyčios senos,
Jos šventoriuj rūdim samanojantis varpas
Nepaskambins toli.
Eina garsas it burbului sprogus,
Kas jį tokį, bejėgį, išgirs?

O sapnai, pasapnuokite ežerą dieviškai gražų,
Kai nei gulbės, nei gulbino ten jau nėra.
Ošia beržas... Ir nieko neprašo,
Nors ir laukia, kad gal
Anas laikas sugrįš vėl atgal.
Pelėda