– Na, ką tu dabar pasakysi, Zosele? – paklausė Lukošius savo jaunos žmonos, kai jie išvaikščiojo skersai ir išilgai visą sodybą, sodą, apžiūrėjo visus ūkinius pastatus ir gyvenamą trobą iš lauko pusės.
– Ką gi aš galiu pasakyti? Visai graži sodybaitė, – pritariamai atsakė žmona, – bet prisėskim, – pamačiusi darželyje suoliuką, pasiūlė ji. – Sodo medžiai jauni ir tvoros, matosi, ne taip seniai statytos, neišlūžinėjusios, – kai susėdo, dėstė savo įspūdžius Zoselė toliau. – Gražu, kad trobos stogas blėka uždengtas, langai ne mažučiai ir vieta graži. Nieko nepasakysi. Man viskas čia labai patinka.
– Tai ir gerai, – patenkintas Lukošius, – bet tik tau patinka, bus galima tartis.
– Jeigu čia nusipirktume, tai išsipildytų mano sena svajonė gyventi prie upelio, – tęsė Zoselė, – kaip čia būtų gerai. Kai čia pat vanduo, būtų galima laikyti žąsų, ančių. Ryte, vakare pašėrei, o per dieną plaukiodami prisirankioja. Nepamatai kaip išauga. Dar man patinka, kad netoli vieškelis... Ir išvis man čia viskas prie širdies.
– Patinka ir man. Kaina visai prieinama... – džiaugėsi Lukošius, kad Zoselei patinka. – Tada kai buvau, tikrai nieko nesužinojau. Paties šeimininko nebuvo namie, o kaip supratau iš šeimininkės kalbos, tai kaina neatrodė baisi.
– O kiek gi maždaug iš tikrųjų? – staiga susirūpino Zoselė, – ar turėsime tiek?
– Mano dalis, tavo pasoga, manau, kad turėtų užtekti. O jeigu pritrūks, tai dėdė klebonas žadėjo pridėti. Abu su juo buvome atvažiavę, jam irgi labai patiko.
– O ar žinai, kodėl jie parduoda? – susirūpino žmona, – tokia graži, tvarkinga sodyba... Kodėl patys nenori joje gyventi?
– Sako, kad išvažiuoja į miestą, – atsakė Lukošius, – už parduotą ūkį pirks mieste kokį tai namuką, dirbs fabrike. Nebenori gyventi kaimiškai, gyvens miesčioniškai...
– Kaip žmonės ir sugalvoja, – stebėjosi Zoselė, – turėjo tokį gyvenimą... Viską palieka ir išeina ant plikp bruko. Čia ir upelis, čia ir medelis... Va ir gėlytės po langu žydi... Čia rytais iš miego prikelia paukštukų čiulbėjimas, o ten sirenos kaukimas. Kas rytą turi lėkt kaip į gaisrą. Baisu... Niekada nenorėčiau gyvent mieste.
– O kiek tokių gyvena... Daugiau negu kaime, – stebisi ir Lukošius, – mieste gal ir lengvesnis, linksmesnis gyvenimas, bet aš irgi nemainyčiau.
– Čia viskas savo, viskas šviežia,o ten viską perki krautuvėje. Pienas, sviestas, kiaušiniai... Juk viskas ne pigu. Ką uždirbi, turi išleisti pravalgymui. Duoną ir tą reikia pirkti. Nepalyginsi kepyklos duonos su ta, kokią išsikepi namie, – rokavo Zoselė.
– Ir visą gyvenimą tau ponas ant galvos, – kas labiausiai nepatinka Lukošiui, – o čia pats ant savęs ponas. Ten visiškai priklausomas nuo fabrikanto. Šiandien dirbi, o rytoj gali pasakyti „nebe ateik, nebereikia“. Kur tada dėtis? Kaip gyventi, ką valgyti? Kaime, kad ir kokie blogi metai, bet bado nematysi... Na, bet čia jau jų reikalas. Jie parduoda – mes perkam. Ir mums neturi rūpėti kaip jie ten gyvens viską pardavę, – grįžo prie savo rūpesčių Lukošius, – dabar, kai jau viską apžiūrėjom ir mums tinka, galima ir į pirkią užeiti. Reikia pasižiūrėti, kaip viduje atrodo. Tada, kai šeimininko nebuvo, neužėjom nė į vidų. Kiek iš lauko pamatėm, tiek ir užteko, o dabar reikia pamatyti, ar pečiai nesugriuvę, ar palangės neišpuvusios, ar dar kas nors...
– Bet vis tiek juk pirksim? – susirūpino Zoselė, – ką tas pečius... Pečių galima pamūryti.
– Taip tai taip, bet viskas įeina į kainą. Jeigu kas nors ne taip, galima būtų kokį šimtą, kitą ir nusiderėti.
– Gerai sakai, – sutiko žmona.
– Dabar jau susitarsim galutinai. Sužinosim tikrą kainą, kiek priklauso žemės, apeisim rubežius ir susitarsim, kada važiuot pas notarą.
Kiek patys jaunavedžiai turėjo, kiek dėdė klebonas pridėjo, bet ūkis buvo nupirktas ir netrukus jaunieji Daksniai atėjo gyventi į ką tik nupirktą sodybą.
Apsiėjo be jokių išleistuvių, be jokių įkurtuvių. Atgabeno jaunuosius Zoselę ir Lukošių tėvai. Svetimų žmonių nebuvo, tai jokių vaišių ir nereikėjo.
Kai viską sunešė ir pastatė į vietas pirkioje, dvi karves ir arklį pririšo tvarte, būtiniausius padargus sukrovė vasarnamyje, vyrai, nusimazgoję rankas upelyje, atėjo į pirkią.
Zoselė prikepė kiaušinienės ir, tuo pavaišinusi talkininkus, išleido juos namo.
Niekas ir nenorėjo daugiau... Ko gi iš jų norėt? Jie ir jaunavedžiai ir naujakuriai kartu. Svarbu, kad nusipirko, turės kur gyventi... Ko daugiau jauniem reikia?
Pradžia padaryta gera, kad tik Viešpats laimintų jų gyvenimą. Kad tik Dievas duotų sveikatos darbuotis, kad gražiai sutardami gyventų laimingai ir ilgai
Išvažiavus tėvams liko dar šiek tiek laiko iki vakaro ir Zoselė suskubo daryti šiokią tokią tvarką už mūrelio, kur vyrai pastatė lovą su šviežiais šiaudais prikimštu čiužiniu.
Iškuopusi šiukšles, išplovusi grindis, numazgojusi langą ir palanges, paklojo lovą savo kraitiniais patalais, kad būtų gera miegoti atėjus nakčiai.
Dar nušluostė šlapiu skuduru dulkes nuo suoliuko prie pečiaus, nuo paties priepečkio ir, įmetusi skudurą į kibirą, žvilgtelėjo į viršų.
- Viešpatie, kas ten darosi?!