Galbūt kas manote,
Jog man poezija,
Kad kojom kuo lengviau,
O sielai — kuo geriau?
Kad į save įeičiau kaip dangų?
O ne! Tai ne tiesa —
Ji man dažniau
Kaip skaudanti dalia žmogaus,
Kurį nedaug kas tesupranta,
Tik aikčioja išgirdę, kad kažkas ne taip,
Ir užverčia kaip poterėlį amen.

Tačiau ir šitaip užverstas
Žilau ir pražilau,
Ištrynęs net spalvas akių.
O ten, už jūrų marių ir toliau
Jaunystė džiūgauja,
Kad jos neužmiršau...