Pro spengiančią vakaro tylą,
pro nebylų alsavimą vėjo,
pro užkeltus vartus
į senolių sodybą
jau seniai iškeliavusių
vėlės parėjo...

Kaip prieš daugelį metų,
laksto pėdos po kiemą,
neša vandenį karvei
ir arkliams avižų.
Tyliai veriasi durys,
lūpos poterį kalba:
„Neužsklęsiu gal jų —
dar sugrįžt ketinu“.

Vėlei pėdos nubėga į trobą.
Kantriai spragsi ugnelė melsva.
Nusipraus, pasipuoš baltu rūbu
ir prie stalo susės su malda.

Dega šventą žvakelę senolis.
Vidur skobnių baltų —
šieno sauja žalia.
Kaip kadais,
kalėdaitis lėkštelėje guli...
Ir pasklinda po trobą malda.

Kryžiaus ženklą kartoja
senoliai iš lėto,
ir šešėliuos sugrįžta visa praeitis:
kraičio skrynia, pakvipus pelėsiais,
ir lopšinė prie vygės bemieges naktis.
Duonos kepamos kvapas — po trobą,
ir gražiausia sėja, ir auksinė pjūtis.
Ir vaikai. Ir vaikai apie pečių:
jų — ne vienas, ne du ir ne trys.

Kyla žodis maldos
iš pabalusių lūpų
ir keliauja po trobą,
jaučia esąs savu
tarp šių sienų senų,
taip pakvipusių dūmais,
atsiduodančių ainių kvapu.

Vieną poterį baigus,
kalba kitą senolė,
ir sužvilga aky ašarėlė karšta:
„Dieve, saugok tu šitą šventovę,
čia — kur mūsų pradžia,
čia — kur mūs pabaiga.
Čia su Dievu mes gimėm
ir su Dievu užaugom.
Čia kiekviena kertelė brangi ir šventa.
Ir su Dievu išėjom —
neišeit negalėjom,
nes tokia žemėj mūsų dalia“.

... pro spengiančią vakaro tylą,
pro nebylų alsavimą vėjo,
pro užkeltus vartus
iš senosios sodybos
jau seniai iškeliavusių vėlės
išėjo...