xxx

Kokia graži tu, vasara gėlėta,
Visų laikų poetų numylėta.

Esi kaip viltimi pražydusi šalis,
Kaip meilės dainą traukianti širdis.

Kaip ir žmogaus buvimas žemėj,
Neilgas atseikėtas tau amželis.

Tad džiaukis mirksniais, valandom, dienom,
Kaip džiaugias nuotaka naktim trumpom...

O kai ruduo ištars tau „Labas rytas!",
Tu ne iš karto būsi išvaryta:

Pradžiuginsi dar „bobų vasaros" laukais,
Nukarstytais voratinklių šilkais.

Tik jau išeidama tu durų neužtrenk,
Iškentus tremtį vėlei, žaliaake, apsirenk

Taip gundančia skaidria gėlėta suknele,
Ir tapsi vėl gražiausio meto panele...
Sodininkas