Ech tu, ieva, ieva.... Iš visų mūsų medžių, tu labiausia dušian mum puolus asi. Tu, pavasry sniegui nebaigus ištirpt’, nebodama šalnų, pirmoja išsklaidi sāvā smaragdiškai žalius lapelius, ā ilgai nelāukus kaip jaunamartiā apsimeti baltu žiĕdų nuometu. Visus pāgirius ir upiālių slė`nius pripīldai neapsākāmu , dusāvimų ažuspaudžiunčiu kvapu. Kažinkas tōkiā kaip pā pīrmā bũčiniā jaunystĕj. Matyt mūsų praprotiāviai, apkrikštyti naujai vierai, tų pirmūjų visų Motinų Močių pavadīna tāvā vardu,- Ieva, pavažniai, kai kitās tautās jų vadina Eva,-.mums niekā nesākunčiu vardu.
                   Pasāuly visaip važojama visų mūsų Prāmatiā. Vieni jai kloniajas kaip žmānijās Motinai gyvybĕs nešėjai, kiti labai keikia až tai, kad par jų bũvām išvyti iš rojaus, persakiāja jos dukteris lig šiol. Ānys teip ažsisvajojį apiā tų pāsakų rojų, kad netikintiems tuo kapoja gālvas, myslydami, kad teip patikimiau tinai pātys paklius. Ale ar pamyslija ānys, koks gyvenimas lāukia rojuj, kaip ānas aprašytas bīblijāj.
                  Dažnai atsverčiu šitų žydų tautos legendų knygų, katrai suteiktas visam pasauly ir par mus Dievā knygās statusas. Skaitunt jos pradžios knygų vis labiau nenoriu rojaus. Nugi insvaizduok, Adomā vietāj gyveni rojuj.Visako turi par akis. Neraikia rūpintis niekuo. Nori skink ir vālgyk apelsīnus, bananus, kitus vaisius. Aplink ulioja žveraliai, paukščiai, žydi kviatkeliai, ale tu nesuprunti, kad tai gražu. Tu nepažįsti net Ievās kaip moters, ā Ieva nepažįsta Adomā kaip vyrā. Ir teip amžinai, amžinai...Amžinai gyvint‘ kaip broileriam vištinyki ar kralikām fėrmāj gausiai su vitaminais, premiksais pašertiem, dā net skambant dieviškai muzikai, kad nebūt stre`sų...
                   Taigi, labiausia tau Ieva dekingas asu, kad tu drįsai nuskint‘ gera ir pikta pažinīmā miādžiā vaisių, pati vālgei ir Adomui davei. Adomas tavi pamatis ir pažīnis, tāvā žavos pakerė`tas žādā netēkā, ir negalė`jā praryt‘ abāliōkā ir gāmury palīkā gabaliokų mum jo sūnūm. Jūdviejų dėka pažinām tų dīdelį jausmų vadinamu Mĕilā. Mĕilā tau, Mylimoja, tau Motina, tau Tevyne...
                  Tālimais mākyklās laikais, priāš rugsėjā pirmų atajus susiedka manīs paprāšiā, kad jos dukrālį pirmakėlį, pakeliuj mākyklān ir tinai paglabōč. Tai bũvā tokia drabnũtiā strazdanota mergaičiũkiā su mĕlynom akytiām ir visad sustaršiusiais kirpčiukais un kaktos. Ā aš jau ketvirtokas, vianuoliktus pradėjis. Vienų žiamos rytų, kai sniegu vėtra ažuvertiā kelius, bridau klimpdamas lig kelių pusnysna ir dũšiāj bũvā sunku myslyt‘, kaip ana mažutiā nuveis tuos pusuntrā kiluometrā mākyklān. Jos belāukdamas, kol išsikrapštys iš namų, jemiau skersom piādēlām mīnt‘ takĕlį priāš Untuoną kalnalį, kur bũvā didžiāusiās vėjā sũneštās pūsnys. Ir kokia bũvā mānā neviltis, kai ana inraudus puškuodama, aždusus, beveik šliauždama brīdā šonu mānā inmīntā takiāliā.
                 -Čia.. Aš... Tau...- ir nutilau, aba kažin koks kamāliōkas ažuspāudiā gĕrklų.
                 -Matau, ale toks gražus tāvā inmintas takiālis... Nesnori gadint‘..
Nā to čėssā žinau, kokiās jūs, Ievās dũkterys, asat žāviās ir nenuspėjamās.
                 Aidami tāvā, Ieva, dāvanotu žmānījai pažinīmā keliu tiek daug patyrĕm. Pažīnam daugel žvaigždžių, galaktikų paslapčių, inlindam in savų paveldėjimą genomų, atamų, bozonų, kvarkų mikrogilumų. Patyriām daug blogiā, ale pradedam jį pažint‘ ir išmoksme suvaldyt‘. Tik va, nespėjām inmint‘ gyvybĕs mēdžiā ir jūsų Ievas dukterys vilionių paslapčių. Jūs liekat amžinai žydinčiom pavāsariā ievām.