Už lango plaikstėsi skalbiniai. Pamišėliškas drobinių vėlių šokis. Monotoniškas skardinių ritinėjimasis ir protarpiais dažni batų kaukšėjimai. Grįžtantys paskutiniai tiesiog lekia. Mano, kad su kiekvienu žingsniu eina vis greičiau. Kur kas greičiau nei vakar. Tačiau kojos vargsta, nebepajėgia. Siūbuojantis vakaro ritmas leidžiasi į kūną. Kur kas galingesnis nei tikėtasi ar galvota.
Sustoti priverčia tarsi netyčinis žvilgtelėjimas į laikrodį. Apima įsiūtis, norisi sudaužyti ciferblatą. Akimirksnis ir supranti, kad nepadės. Bandai išlyginti kvėpavimą, lėtinti žingsnį. Jau norisi pulsuoti tuo pačiu ritmu kaip vakaras. Norisi, kad būtų lengviau. Skaudi tiesa – nurimti pavyksta tik iš dalies. Skubėjimas įaugęs į kraują. Net vakaras nepajėgus užsupti iki galo.
Tuo metu Lolita ramiai sėdėjo supamojoje kėdėje. Kažkada ir ji skubėjo, lėkė uždusdama. Ir būtų lėkusi, jeigu sveikata nebūtų sušlubavusi. Nepriešgyniavo moteris, sustojo ir atsidėjo rašymui. Atkakliai ugdytas gebėjimas pamažėle virto profesija. Akys lakstė trajektorija: popieriaus lapas-kompiuteris. Tada vėl iš naujo. Tačiau maišeliai po akimis nekabėjo. Jos vis buvo tokios pačios ryškios. Gundančios mėlynos akys. Ne tik jos kerėjo, bet ir valiūkiškos rudos garbanos. Žaismė paprastos aprangos fone. Tokios paprastos, kad kildavo klausimas, ar ji skirianti paprasta nuo prasta. Juk ir krepšys neaiškus, ir batai keisti, ir kepurė, ir šalikas, ir... Ir vis tik jos būta labiau žavios nei keistos.
–   O jie vis eina. Et, vargšeliai. Vabalai minios! Dienomis skuba vis labiau. Vakarais kenčia vis labiau, nes skuba dienomis kaskart smarkiau. Ryte neva užmiršta tai, ką jautę vakare, ir sukas, sukas, sukas karuselė užburta, – tarė moteris gailiai ir džiugesingai tuo pat metu. Tada atsistojo, ėmė lėtai šliaužioti po namus. Šie kvepėjo obuoliais ir cinamonu.
Tąryt, vos pabudusi, Lolita ėjo į sodą. Obelys jame susodintos ratu palei namo tvorą. Medžių šakos plačiai iškerojusios – sudarė tartum tinklą. Laisvai prasiskverbdavo ir saulė, ir vėjas, ir lietus, ir... Ir tik aplinkinių žvilgsniai pasilikdavo kitoje tvoros pusėje.
Tąryt ji rinko obuolius basa. Keldama vieną, sustojo ir tarė:
–   Jie visada imdavo didžiausius. Bitinukai mano, sakydavau, ir maži skanūs! Taip, atšaudavo jie, bet čia skanumo daugiau.
Plevėsavo prisiminimai. Su kiekvienu Lolitos įkvėpimu jie vis labiau artinosi. Akimirksnis ir moteris stovėjo tarsi transo būsenoj. Ir būtų dar giliau į jį nirusi, jeigu ne paukštis. Taip, netikėtai anapus tvoros sukrykštė paukštis. Moteris tarsi pabudinta pašoko. Iškart skubiai prikrovė dvi pilnas pintines. Ilgiau negaišo. Grįžo į vidų ir rūpestingai plovė vaisius, barstė juos cinamonu, tada šovė orkaitėn.
–   Visą kalną obuolių iškepsiu! Tokį kalną! – šūkčiojo. – Užuos rainosios mano bitelės. Užuos vaikai obuoliukus, atzvimbs ir kad ims čiulpti! – kvatojo, traukdama pirmuosius.
Po akimirkos Lolita jau dėliojo vaisius į pardavimui skirtą dėžę. Jų buvo prikrauti visi namų kampai. Nusipirkdavo moteris batus ar sausainių, o dėžę būtinai išsaugodavo. Ne tik išsaugodavo – į tinkamą krūvelę padėdavo. Taip, Lolita dėžes rūšiavo.
Iškepusi vaisius, moteris svarstė, kaip elgtis. Likti įprastinėje prekiavimo vietoje ar persikelti arčiau mugės šurmulio? Nusprendė nesiblaškyti. Prekiauti ten, kur visada. Ten, kur žmonės žinojo ją ateisiant ir vos nubudę laukdavo. Laukdavo, kol gatvė prisipildys saldaus kvapo. Žinia, ne visi – tie, kurie nedirbo ar atostogavo. Dar tie, kurie ir skubėdami mokėdavo sustot akimirksnį. Tie, kurių batų kaukšėjimas vakarais netrikdydavo. Tie, kurie vakarais ne(be)kęsdavo, žvilgterėję į laikrodį.
Lolita apsirengė – ruošėsi vykti. Tačiau, sukdamasi obuolių, ėmė ir sustojo. Žvilgsnis netyčia nuklydo į kambario sieną. Nuklydo ir nebegrįžo. Ant tos sienos kabėjo kelios jos vaikų nuotraukos. Lolita prisiartino prie jų ir ėmė burbėti. Tarsi užkeikimus, tarsi burtažodžius. Galop garsas darėsi panašus į graudų zvimbimą.
–   Jie mano mažutėliai mano... saldžius obuoliukus tarsi bitinukai... saldžius obuoliukus kapt ir kapt. Mano mažučiukai, jie... Jie atlėkdavo, vos tik... Vos tik kvapas cinamono, vos tik kvapas obuolių! O tada... Tada mes sode šokdavom, ir šokdavom, ir šokdavom...Ir... Ir...
Mintis nutrūko. Lauke ėmė kristi pirmasis sniegas.
Jau atrodė, kad Lolita liks namuose. Vis tik susikaupė ir išvažiavo. Mašinos ūžimas tarsi izoliavo ją nuo išorinio pasaulio. Viskas, ką ji girdėjo, tebuvo obuolių daužymasis vieni į kitus. Viskas, ką užuodė, tebuvo cinamonas. Galop viskas, ką, išskyrus kelią, ji matė, tebuvo vaizdinys, kaip jos vaikai atbėga obuolių.
Pusvalandis. Tiek tetruko kelionė. Tiek tereikėjo, idant būtų galima laukti pirmųjų pirkėjų. Miestas tiesiog ūžė. Ji vis laukė. Miestas dar labiau ūžė. Ji vis laukė naujų pirkėjų. Tačiau atėjo tik tie, kurių ateidavo visada. Tie patys žmonės, tie patys veidai. Tarp jų ir pagyvenusi moterėlė. Didžiulė skara ir lakiniai batai. Tigro kailio rankinė ir kuodas, panašesnis į lizdą nei į plaukus. Neaukšta ir putni. Pirkėja sukosi, sukosi aplinkui obuoliukus. Sukdamasi uostė juos. Atrodė, tuoj nutykš seilė ant kurio nors apvalainojo.
–   Švieži obuolaičiai, švieži, matyti. Taip, taip, – šnekėjo ji. – Kaip kaskart, – pridūrė.
–   Ar pirksite kurį? – paklausė Lolita, nors ir žinojo atsakymą. Reikia gi pirkėjo pasiteirauti.
–   Nagi visai jūs kvailiojat. Žinot, kad pirksiu, mieloji.
Moterėlė išsirinko obuolį, susimokėjo už jį. Jau ėjo šalin, bet tada sustojo, apsisuko ir grįžo. Į obuolius nežiūrėjo, tik į jų pardavėją. Tuo pat metu pakilo vėjas, artinosi pūga.
–   Vis perku ir nepaklausiu. Ilgai jais prekiaujat?
–   Kiek atmenat.
–   Vadinasi, tik po avarijos?
–   Taip, lyg būtų skirtumas! – Lolita pyktelėjo.
–   O jis yra, yra... Klausykit, mieloji, o jūs nenorit pamėginti kriaušių ar kokių kitų vaisių pakepti, cukreliu pabarstyti?
–   Aš kepu, kepiau ir kepsiu obuolius. Obuolius!
–   Mieloji, matau, nesuprantat. Aš tiesiai šviesiai paklausiu, gerai? Ar jums neatrodo, kad jau gana meluoti sau? Juk bitinukai nebeparskris. Juk neparskris, mieloji.
Lolita prarado amą. Ją išmušė ne tik išgirsti žodžiai, bet ir vaizdas, kurį regėjo. Moterėlė virto paukščiu. Krankė taip pat, kaip tasai rytinis ramybės trikdytojas. Negana to, cukruotus ir dailius obuoliukus keitė supuvę. Didėlė jų dalis tartum judėjo, bangavo – apnikę kirminais.
Aplinkui jau siautė pūga. Lolita pamišėliškai lakstė, ieškodama vandens. Mąstė, jog dėl cukraus kirminai rangosi. Mąstė, kad užteks nuprausti, išvalyti tartum bitinukų dantukus. Aplinkui stovėję žmonės dairėsi į šalis, nesuvokė, kas vyko. Lolita su kiekviena sekunde vis labiau niršo – vis negavo vandens. Netikėtai moteris išgirdo vaiko balsą:
–   Gi-gi ži-žinai, k-kad ne cu-cukrus čia-čia k-kaltas. Gi-gi ži-žinai, k-kad obuo-obuoliai sveiki.
Balsas užtilo. Lolita sukosi ratais, ieškodama, kurgi tas mažylis. Aplinkui vaikų nebuvo.
–   Nematėt? Nematėt vaiko? – klausinėjo aplinkinių, tačiau šie tik purtė galvas. Lolita sumišusi grįžo prie prekystalio. Apžiūrėjo obuolius. Jie buvo švelniai raudoni ir visiškai sveiki. Tada Lolita žvilgtelėjo į žmones. Jie vis dar nesuvokė to, kas įvyko. Putnioji moteriškė braukė ašarą. Nebetvėrė Lolita – sėdo į mašiną ir grįžo namo. Visą kelionės laiką siautė pūga.
–   Ir aš juos kepiau. Kepiau obuoliukus, kai išskrido, išskrido, užtilo ir mes nebešokom daugiau. Ir aš nebešokau daugiau, nes šokti viena nemokėjau, o gal, o gal nenorėjau tiesiog, – šnekėjo Lolita, vėl sėdėdama fotely. Pūga po truputį rimo.
–   Vi-viskas ge-gerai. T-t-taip bū-būna, – vėl išgirdo tą patį vaiko balsą. Tik šįsyk pažino, su kuo kalbanti.
–   O maniau, kad... Kad Ten balsai pakinta, – atsiduso. – Mano bitinukai Ten ir niekad neatzvimbs, – pridūrė. Tada pažvelgė pro langą. Sodas nuklotas obelų lapais, o pūga nurimusi. Lolita išėjo į lauką. Čežėjo apsnigti lapai, jų koteliai badė basas pėdas. Moteris į tai nereagavo. Sodo vidury sustojo ir ėmė suktis ratu. Sunkiai ir nerangiai, tačiau ji šoko. Ji pagaliau šoko!
Kažkur kaukšėjo batai, tačiau ne(be)priekaištavo – Lolita tąnakt išgirdo realybės balsą. Taip užgimė iš naujo, leisdama numirt saviems vaikams. Ji prisijaukino vienatvę. Ji prisijaukino tylą. Pro debesies kamputį šyptelėjo saulė. Žiemiška.