Sugrįžimai
Tartum vikšras raitaus užsitrenkus savikliovos spąstuos.
Išsigandus tamsos parkurnėjau prie tavo ugnies.
Rodo pėdos pusny, kur paklydusi Giltinė blaškės.
Jai visai nesvarbu, ar auka iš garsios giminės.
Sušilau, nurimau ir galvos išdidžiai nebekėliau,
Supratau, kaip bijau, kad aš niekas tiesiog be tavęs -
Buvo laiko mąstyt, kol už lango pūga smarkiai šėlo,
Kol kaulėta viešnia vieną mudviejų siūlė išvest.
Šiandien mudu kartu. Ranką sveria ne skeptras, bet ližė.
Kraujas mena dainas - mylimiausiems kepu pyragus.
Šypsena lig ausų. Mes visi - ir išėję, ir grįžę.
Lai šlovė tenka tam, kas išsaugojo gyvus namus.
Nesisprausiu arti, kad nerūstautų mano pelenius.
Eisiu kasti pusnies, atsinešiu sausų šakalių.
Pasiblaškę aukštai snaigėm tupia drugeliai ant žemės.
Aš kaip niekad laisva išsitiesus prieš ugnį guliu.
Supratau - ne tik sau žmonės neša buities sunkią naštą.
Iškleiptais sąnariais sužinai, kad ne vikšras esi -
Jau sula vaikuose lukštą pumpuro pirmojo drasko.
Ar prisimeni tu, kaip mus nešė drugių debesis?