Neužpustyta snaigė
Sutemos nedrąsiai beldėsi pro ledinėmis tulpėmis išmargintą langą. Dar minutė , kita, ir blykstelėjo trobelėje šviesa. Jos ruoželis, tyliai išlipęs pro apledėjusį langą, nubėgo takeliu link vartelių. Vėjas, nusikvatojęs, pamėtėjo sniego gniūžtę į pulkelį čirškiančių žvirbliukų eglės šakose. Laikas miegot, pūkuotieji!!!
Šviesoje prie stalo palinkusi sėdėjo mergaitė. Juodi plaukučiai, surišti dviem dideliais kaspinais, krito ant vaikiškų petukų. O rankose blizgėjo žirklutės ir balto popieriaus lapas. Brūkštelėjusi ranka per susirūpinusią kaktą, mergaitė prikanda lūpą. Labai jau rimtai nusiteikusi, tarsi mėgina iš visų jėgų pasistengti. Ji turi svajonę, baltą ir trapią. Jos rankutėse baltas popierius turi virsti trapiomis krikštolinėmis snaigėmis. Lygiai tokiomis, kokias pūga sunešė ir sudėjo ant palangės, pripylė pilną kiemą, užvertė laukus ir tolstantį horizontą. Tik šioj pusėj lango, prie šiltos krosnies, delnuose tirpo visos snaigės, kiek tik jų mergaitė stengėsi įsinešti į kambarį.
Didelio kambario kertėje, išsišiepusi metaliniais dantukais, spragsėjo krosnis. Jos šone įrėminta špyžinė orkaitė išsijuosusi plušėjo, traškėjo. Joje vartėsi raudonšoniai obuoliai, nedidukai, beveik visi su koteliais. Mergaitė šypteli. Jos tėtis obuoliukus vadino keistu vardu - geležiniais. Pamanytum, kad juos koks fabrikas išliejo savo liejyklose. Bet tai buvo tikrai labai kieti obuoliai! Net rudenį skinant jie nutrūkdavo nuo mamos-obels su koteliais. Nemėgink tada į juos įleist savo aštrių dantukų, atsimuši kaip į sieną. Va tau ir geležiniai. Kai balandžio mėnesio pradžioj tėtis ištraukdavo iš po šieno paslėptas dėžutes, jie būdavo tokie minkštučiai minkštučiai ir sultingi. Galėjai lūpomis traukti odelę, ir mėgaudamasi gremžti saldų minkštimą. Na, bet kas iškęs sulaukt to balandžio! Obuoliukai su malonumu sutikdavo kepti gruodžio tyloj. Mergaitė apsilaižė - kokie jie skanūs, apibarstyti baltu cukrumi, tarsi išvolioti pusnynų pudroj.
Žirklutės čaksėjo, vis sukdamos tai kairėn, tai dešinėn savo nosiuką. Dar minutė, dar, ir nekantraudami pirštukai jau lankstė popieriaus lapą. Mergaitė timpteli lūpą, nes svajonė kol kas mirgėjo tik neaiškiomis figūromis. Tik staiga akyse sužvilgo švelnus džiugesys - pavyko pavyko! Delnuose, mažoje, ką tik iš popieriaus gimusioje snaigėje, rogėmis važiavo skeltalūpis kiškis, ir eglutės šakomis slėpėsi nuo vėjo. Mergaitė šoktelėjo nuo kėdės, ėmė suktis ratu apie stalą, ir kvatoti kvatoti... Jos delnuose snigo mažomis snaigėmis!
Pro langą pažvelgęs mėnulis pamiršo savo liūdesį. Maža mergaitė, susirangiusi tėčiui ant kelių, nerūpestingai valgė keptus obuolius iš mamos rankų. Lange, svajingai šypsodamasi, maža snaigė laukė Kalėdų stebuklo. Snigo.
2012 12 15