Bandysiu surašyti kuo trumpesnį tekstuką, nes, visų pirma, jau prasidėjo mano gimtadienis ir aš nusipelnau truputėlio poilsio (šiaip jau, žadėjau nieko neberašyti, bet dovanų susilaukiau nuostabios muzikos, tad beklausant pakilo ir ūpas); antra – jokių naujovių neturiu, nebent paklusčiau toms nuomonėms, kad gimtadienis yra svarbiausias metų įvykis, dėl kurio iš esmės ir verta gyventi.
     Taigi, pirmą kartą savo istorijoje gimtadienį švęsiu – kūrybingai pritaikius terminus – laikinuoju skyriumi. Egzistuoja dar kitas terminas – gyvanašlė, tačiau nesu tikra, ar galiu sau jį pritaikyti, nes tai daugiausia siejama su nabagėm, kurias vyrai vienas palieka namie, o aš, mat, lakstau po pasaulį, nakvoju viešbučiuose ir vakarieniauju restoranuose, tad manęs gailėti kaip ir nereikėtų; bėda, kad niekas nepaklausia, ko aš pati labiausiai norėčiau.
     Ak ne, ir vis dėlto nedrįskite manęs gailėtis! Nors galiu drąsiai paneigti sklandančius įtarimus, neva šią komandiruotę pasirinkau sąmoningai, vis dėlto nė per lašą nesigailiu, jog esu ir likusią šventės dalį praleisiu čia. Nežinau, kas tai – gal nemokėjimas įsiklausyti į centrinius garsus (niekada negebėjau išskirti tonų triukšme), o gal perdėtas savęs sureikšminimas, kurio neįmanoma puoselėti esant namie šalia dėmesio ištroškusių vaikų ir juos keturis viršijančio (visom prasmėm) vyro. Bet kokiu atveju, sėdžiu dabar čia viena ir, matyt, visiškai taip pat bus ir ryt.
     Neslėpsiu, turiu geros patirties, kad labai smagu nepažįstamiems paskelbti apie savo gimtadienį – staiga susilauki gausybės netikėto, galima sakyti, neužsitarnauto dėmesio iš asmenų, apie kurių egzitenciją iki šiol net nenumanei. Tačiau esama įvairių aplinkybių. Ir jos šį kartą man nepalankios. Kita vertus, būtent šiandien teko patirti vieną iš tų įvykių, kuriuos drąsiai galėčiau segti prie savo pageidavimų sąrašo – ryte man ranką pasisveikinimui ištiesė žmogus, kurio dar nė karto nebuvau mačiusi: „Labas Rūta. Štai, pagaliau ir susitikome. Tu man vertėjavai telefonu prieš porą metų. Iki šiol pamenu, nes esi puiki vertėja.“ Na, tokios liaupsės tikrai turėtų padėti, kai laviruoji ant turėklo ir svarstai: šokt ar gyvent? Tačiau gerai pasvėrusi apsisprendžiau, kad net ir šio žmogeliuko neverta įsileisti į savo gimtadienį, nepaisant to, kad jis itin mielas, jaukus, geranoriškas, kultūringas.
     Tiesą pasakius, tokie sprendimai net ne nuo kitų priklauso, o nuo manęs pačios. Kad ir kaip galvojau, fantazavau, išsisukinėjau, visgi matau, kad nepavyks išvengti pacituoti S. Parulskį. Šiuos žodžius skaičiau per savo tėvų jubiliejų – turbūt dideliam susirinkusiųjų pasipiktinimui (nesunku tai suprasti), ir vis dėlto, net tada mintys man atrodė teisingos; o šiandien jau tikrai neįmanoma būtų atrasti, kas tiktų labiau:
     „Taip jau pamažu susiklosto, kad sau per visus metus skiriame tik vieną dieną – tik gimimo dieną atsimename, kad egzistuojame pasaulyje ne vien kaip mokesčių mokėtojai, tėvai, vaikai, vedėjai ir pavaduotojai, eiliniai ir rinktiniai. Ir dažniausiai elgiamės neteisingai, netgi kvailai – kviečiame svečius, vaišiname, siekiame būti dėmesio centre, o iš tiesų tai nusikaltimas savo pačių atžvilgiu. Gimimo diena egoistinė šventė, ją turėtum sutikti vienui vienas, toli nuo draugų ir giminių (...).“
     Ir vis dėlto... negaliu taip ramiai užbaigti... Akys nuslysta prie palei sieną sustatytų atvirukų. Sūnus parašė: „Tikuosiu, gerai atšvesi be musu, bet butu geriausia švest su tavim.“ Turbūt nėra tokių, kurie neįžvelgtų šiame sakinuke egocentriškos dualybės?.. Tačiau dukrytė savo kūrinėlyje suraizgė: „Tau suėjo douk metu.“ Tuo pagrindu pasitelkiu toleranciją, geranoriškumą, sukalbamumą, atleidimą ir – keliu taurę už tą rėksnę, kuri kaip tik maždaug šiuo paros metu išgąsdino pasaulį.