Dvasios II

II skyrius

Ar kada nors susimąstėte, kad vieną akimirką jūs esate laimingas, kupinas jėgų, o kitą jau žengiate per Amžinybės vartus be galimybės sugrįžti atgal? Visas gyvenimas pro akis pralekia greitai, kaip trumpametražis filmas premjeros dieną. Tada jau nebepadės nei milijonai, nei pažangiausia medicina, nes tavo siela, ką tik paliko kūną ir išėjo į šviesą. Veide vis dar atsiranda šypsena, kai pamatai mokslininkus, bandančius paaiškinti tai, kas nepaaiškinama. Jie pluša, švaisto metus ir galiausiai nieko nepešę nuleidžia rankas.

Kaip galėčiau paaiškinti ką tik įvykusį nutikimą? Mano apsunkusi galva visiškai nenorėjo dirbti, ką jau kalbėti apie akis, kurios rodos buvo tiesiog suklijuotos. Bet tas švelnus balsas, turintis tokių galių, kurios negalėjo veikti neigiamai. Pagaliau mano sąmonei pamažu grįžtant aš pradėjau girdėti balsus. Nors neatrodo, kad pradėčiau kraustytis iš proto, mano būsena nebuvo pati geriausia.
- Tu nemanai, kad ta vaza jai vožė per daug stipriai?
- Ką tu. Iš mano girdėtų istorijų Leginvulvudų palikuonė nėra gležna mergiotė, o kaip sako pranašystė, mergina padėsianti dvasioms pereiti vartus į Ramybę.
- O kas prabilo. Kaip toks jauniklis, esi nemažai prisiskaitęs, - sarkastiškai kalbėjo moteriškas balsas.
- Malonu žinoti, kad vis dar nepraradai humoro jausmo, Abigaile. Kai aplankei mane prieš trejus metus nemaniau, kad turėsiu būti šios merginos auklius.
- Ak, nereikia perdėti. Kotryna turi didesnį potencialą, nei tu gali įsivaizduoti. Tu manai, kad aš ją pati pasirinkau? O ne. Tai ji būdama dar motinos įsčiuose sugebėjo mane prisišaukti. Aš visada slapčia apsilankau, kai gimsta naujas Leginvulvudas. Bet ši mergytė tiesiog mane pritraukė. Ar daug esi matęs kūdikių, kurių dvasinė energija yra tokia stipri, kad daugybė piktųjų dvasių norėtų jos taip, kaip žmogus vandens? Aš ne. Todėl jau tada nusprendžiau, kad ji toji. Kaip jūs šiais laikais mėgstate sakyti išrinktoji.
Dvasia kalbėjo užtikrinai ir aš pajutau, kad gal ir nesu tokia beviltiška. Sukaupusi visas savo jėgas aš pramerkiau akis ir šviesa mane apakino. Migla pamažu traukėsi nuo mano akių ir aš pradėjau regėti vaikiną, šiek tiek vyresnį nei aš, gal įpusėjusį antrą dešimtį, bet ne ką mažiau išvaizdesnį nei Holivudo aktorius.
- O kas pagaliau nusprendė prisijungti prie mūsų pokalbio. Sveika sugrįžusi iš sapnų pasaulio. Gal norėtumėte turo po realybę? Tiek daug nutiko kol miegojai. Net trečias pasaulinis karas praūžė...
Jam nespėjus pabaigti minties, aš tiesiog sutrikau. Juk negalėjo praeiti tiek daug laiko. Bet jei praėjo,vadinasi aš sena? Ką?!
Kol manyje virė vidiniai monologai, vaikinas pradėjo krizenti ir tai peraugo į garsų juoką. Aš iš vėl sutrikau.
- Ak, Abigaile, kodėl nepasakei, kad ji tokia naivi? Manau, kad man bus linksma. Nurimk, mažyle. Aš tik pajuokavau. Tu buvai „išsijungusi“ nedaugiau nei porą valandų. Ir patarčiau tiek daug nejudėti, nes ta žaizda galvoje, bet kurią minutę vėl gali pradėti kraujuoti. O juk mes nenori, kad ši dvasia supyktų, argi ne?
Jis pažvelgė į mane savo akimis ir pyktis manyje tiesiog išgaravo. Rodos, jis turi raminančių galių, kurios gali visus sunkumus ir nerimą nuvaryti į šalį akimirksniu. Tačiau,  nežinau nei kaip jis čia atsidūrė, nei iš kur. Bet jo buvimas šalia man patiko. Taip pat pažvengiau ir į dvasią. Ji šypsojosi. Jau seniai nemačiau šypsenos veide. Kaip norėčiau sužinoti jos istoriją ir kodėl ji nepasirinko ramybės po mirties.
- Kad ir kaip tau yra malonu į mane žiūrėti, gal liautumeisi? – vaikino klausimas mane sugrąžino atgal iš minčių pasaulio.
- Aš tik...
- Gali net nesakyti, pats žinau, kad esu kerintis, - išdidžiai pasakė nepažįstamasis.
Nesusivaldžiusi nesmarkiai trenkiau jam per petį. Štai dar vienas narcizas, per daug pasitikintis savimi.
- Aš mąstau, kas tu esi ir ko tau čia reikia?  - paklausiau aš.
- Atleiskite už mano nemandagumą ir leiskite prisistatyti. Aš esu Faustas Lengvinas. Ir nuo šios dienos būsiu tavo mokytojas – vedlys. Panele Leginvulvud, mane ši įkyri dvasia susirado vien tam, kad neišklįstum ir pradėtum atkreipti dėmesį į savo pašaukimą – Dvasių pasaulį. Jis yra labai platus ir nežinomas, o tokie kaip aš - mediumai, ir vienetai kaip tu  - perkėlėjai, į šį pasaulį ateina tam, kad neleistų žmonėms drumsti sielų ramybės, o dvasioms neleistų klajoti laisvai. Visa tai yra tarsi darbas ir gyvenimo būdas viename. Nuo to nepasislėpsi ir tuo labiau nepasislėpsi nuo JŲ. Dvasios tave stebi ir slapčia lyg tikisi, kad tu joms padėsi pereiti į kitą pusę. Žinoma, yra ir tokių sielų, kurios žiūri į tave, kaip į užkandį, bet mano žiniomis su tokiomis jau buvai susidūrusi. Tai piktos dvasios, kurios nenori persikelti Anapilin. Štai jos ir yra mūsų didžiausias prioritetas.
Faustas aiškino ilgai ir man darėsi vis labiau aišku, kad niekada nebūsiu paprasta ir dvasios tarsi įaugę į mano kraują. Daugybė perskaitytų mistinių knygų buvo tarsi mano vadovėliai, o senelio pasakojimai įgavo kitą prasmę. Gal visa tai man padės išsiaiškinti, kodėl būtent aš  ir kodėl mano giminė yra susijusi su dvasiomis. Kodėl Abigailė pasirinko tokį likimą.
Giliai širdyje aš supratau, kad nieks iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Be priežasties niekas neegzistuoja. Kažkam reikia padėti palaikyti pusiausvyrą tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Žmogaus gyvenimas nesibaigia su kūno palaidojimu dviem metrais po žeme. Jo siela ir toliau klajoja, jei turi neužbaigtų reikalų. Žmonių su nuodėmėmis sielos lieka ir toliau kartina kitiems gyvenimą. Ir aš stengsiuosi padėti. Jei tik pavyks...
- O dabar pradėsime nuo kelių paprastų knygų, kad turėtumei bent pagrindus, - rimtu balsu tarė Faustas ir ant stalo sukrovė bent penkias, enciklopedijos storumo knygas. Jei čia tik pragrindai, tai aš tikrai nenoriu įsivaizduoti, kas bus toliau. O dvasios, suteikit man stiprybės atlaikyti šio kankintojo nurodymys. Prižadu būti gera ir daugiau nesugriauti savo namų, kad ir kaip tai būtų malonu ekspermentuoti.
Nuklydusioji