Šiandien visai nedirbau, niekur nevažinėjau, neploviau namų, nemaitinau vaikų, nepasitikau vyro, ir vis dėlto pavyko šį tą nuveikti.
     Pirma sudedamoji dienos dalis – išsimiegojau. Ne visi žino, ką man šis žodis reiškia, bet gal geriau nė nepradėsiu atvirauti. Galiu pripažinti tik viena – viešbučio pusryčių stalas man atsikėlus jau buvo tuščias. Bet tai juk ne bėda, nes viską gyvenime darau išvirkščiai ir rytais niekada nevalgau. Išsičiustinusi bei  apsiglamonėjusi, sutvarkiau ir savo vienišą kambarį, mat, kad ir kiek bekeliaučiau, neatsikratau savo ydų – prieš įleisdama kambarinę turiu apsitvarkyti taip, kad „nebūtų gėda prieš svetimą“.
     Tada jau išsiruošiau į ilgą kelionę – pirmiausia į kelias parduotuvikes, apsirūpinti reikmenimis, apie kuriuos pagalvoti spėju tada, kai būnu kažkur išvykusi be šeimos ir visą rytą galiu skirti tik sau. Po to sugalvojau nusipirkti vakarui vyno, todėl teko paieškoti  Vinmonopolet  (tiems, kas nėra buvęs Norvegijoje, galiu papasakoti, kad alkoholiniai gėrimai čia parduodami tik specialiose parduotuvėse, vadinamose   V y n o   m o n o p o l i s). Ta proga gerokai pasitūsinau po miestą. Jau esu patyrusi, kad mažuose miesteliūkščiuose šioje šalyje alkoholį nugrūda gana toli nuo centro. Nesu tikra, ar tai atsitiktinumas, ar sąmoninga visuomeninių problemų sprendimo politika. Norėčiau tikėti, kad politika, tačiau abejoju, kad planuotojai čia tikrai sugeba būti tokie nuoseklūs. Taigi, iš pradžių, vis labiau toldama nuo centro, nė kiek nesistebėjau. Nors ausys šalo, su pasitenkinimu išvaikštinėjau ir apžiūrėjau miesto gatveles. Pastebėjau, kad čia, kaip ir Lietuvoje, vos ne kas antrame pastate įsikūrę grožio salonai – gal todėl, kad žmonės turi per daug laiko arba per mažai pinigų kitokioms pramogoms? Praslinkau pro išsirikiavusius laivus bei keltus, kurie atrodo pasiruošę bet kurią minutę išvykti, bet taip niekada ir nepajuda iš vietos. Pakeliui šen bei ten pasigrožėjau dramatiškomis gamtos panoramomis, jei taip galima būtų pavadinti keltų, pastatų bei salelių aprėmintas jūros ir kalnų iškarpas. Galiausiai apžiūrėjau geležinkelio stotį – tai gana ypatingas objektas – pati šiauriausia traukinių stotis šioje šalyje. „Štai čia ir baigiasi visi bėgiai“, – pagalvojau stovėdama ir net susigraudinau, kažkodėl pabaigos ir pradžios manyje visada kelia sunkiai suvaldomas jausmų konvulsijas. Tada jau teko grįžti, nes kažkas pašnibždėjo į ausį, jog vyno už miesto ribos nepardavinėja, nebent tokį, nuo kurio rizikuoji apakti, o tokio aš tikrai nenoriu.
     Parėjusi visai šalia savo viešbučio radau tą nelemtą Vinmonopolet – tokį anonimišką, kad paaiškinimas peršasi tik vienas – politikai šiam objektui mieste nerado atokesnės vietelės, todėl privalėjo jį kiek įmanoma sumaniau nukenksminti.
     Neslėpsiu, kad vyną mūsų namuose paprastai perka vyriškoji pusė, todėl patekusi į tą bekraštę pasirinkimo gausybę visada pasimetu ir griebiuosi paprasčiausio pratimo – rasti tai, ką jau pažįstu. Šį kartą irgi akis nuslydo prie tikrai matytos etiketės ir girdėto pavadinimo. Dabar, kai jau paragavau, gerai suprantu, kodėl man būtent šitas taip įsiminė. Taip, žinau, kad galvoje užsilieka ne tik teigiami, bet ir neigiami potyriai. Tik ateity reikėtų tai kažkaip įsiminti.
     Na, bet nepagalvokite nieko blogo – vyno pirkimu mano diena tikrai nesibaigė. Keletą valandų padirbėjusi prie redagavimo, vėl nudardėjau į mieląjį viešbučio sporto kampelį, kur laukė ta pati ceremonija kaip vakar, tik šį kartą visiškoje vientvėje. Po to sugalvojau, kad tos kas antrame pastate įsikūrusios įstaigos šiandien man irgi galėtų būti neblogas sprendimas – juk turiu laiko ne tik pasikirpti, bet ir pasidažyti – oho! Vargšė kirpėja – aš jai tiesiai šviesiai išdrožiau, kad ja nepasitikiu ir esu labai blogai nusiteikusi, nes paskutinį kartą... ach, nebesikartosiu... Ką gi, įsitikinau, jog raudos ir blogi lūkesčiai padeda – dabar sėdžiu prilipusi prie veidrodžio ir jaučiu, kad pamažu tampu narcizu... Va, ta proga ir vyno įsipyliau.
     Taigi, kas beliko? Negaliu juk visko užbaigti sakiniu: „ir tada naktis nusileido į žemę“ – nes naktis šiuo metų laiku čia, prie poliarinio rato, nusileidžia trečią valandą dienos. Tiesiog reikia toje naktyje atrasti tinkamą ribą, kada laikas savo dienos veiklą užbaigti – laikrodžio ar vidinio jausmo pagalba.
     Žvelgdama pro langą į tamsias gatves ir tolumoje besiilsinčius laivus vis prisimenu savo kelionę į Leningradą, kai būdama paaugle, visiškai viena vėlyvą vakarą miesto plano pagalba bandžiau nusigauti iki uosto ir pamatyti atvirą jūrą (keistas noras...). Dabar irgi turiu miesto planą ir uostas čia pat, tik ta atvira jūra kažkodėl nebe taip vilioja. Ir žinau, be jokių diskusijų esu tikra, kad tai ne kas kita, kaip senėjimo procesas, kuris yra natūrali mano istorijos dalis – kuo nuoširdžiai, be jokios ironijos džiaugiuosi.