Atsistosim upėj dviese,
Susikibsime už rankų,
Atsilošim galvomis...
Tegul tai,
Kas slegia mus,
Neš vanduo žemyn žemyn –
Kuo toliau į šiaurę,
Kuo toliau nuo mūs.


O paskui, užvertę galvas,
Žydrą dangų tyrinėsim,
Saulę gersim į save
Tol, kol sieloj kaip danguj
Taps vaisku šviesu ir gera.

Taip ir grįšime namo
Susikibę užu rankų,
Su sauluže akyse,
Su žydryne širdyje.