Tau ramybės neduoda žiema, sniegynuos įmigusi.
Atiduoki jai visą save, iš virpesio gimusį.
Jei medžiosi vaizdingus sapnus, medžius pabudinsi,
Nejučia sušlapsi padus snaigių blūdesy.
Prie kepurės prisiuvęs speigus. Arogantiškai
Kalsi šaltus rimus-nerimus, akimirkas baltinsi,
Horizontas trapus, tavo burėse žvilgantis,
Paaukoja veidrodinius takus lyg spąstus,
Laikas slystantis, kintantis —
Nežiūrės jis, naivuolis kantrus,
Pėdsekyste apkaltintas...

Kas gi bus,
Toj paletėj dangus
Žodžiais krikšto išgarbintas.