Kalva ant kalvos.
Upės kilpos sprūstančios
Iš kietai surišto mazgo,
Prisigėrę minčių švento šaltinio,
Karoliukais gula ledu,
Renka ančių klyksmą,
Kad negąsdintų
Susigūžusių nuo laiko
Šaltyje susitraukusių gryčių,
Beriedančių palei kalno papėdę.
Svajonėse laukai,
Medžių šakos į dangų maldai.
Juoda ir balta,
Įrėminta į žalią šilą,
Leidžia bažnyčiai
Bruknių spalva praplėšti šydą.
Iš aukšto į mus
Pažvelgia kryžiai,
Sutraukią į save
Žmonių likimus
Ir plazdančią žvakių šviesą,
Kad išvalytų mūsų mintis,
Suvyniotas į Advento drobes,
Paruoštas kūdikio gimimui.
Nereikia rojaus,
Turiu savo žemę.
Ateik ir tu,
Kai imbieru kvepia dienos,
Šerkšnoti medžiai
Leidžia sakyti tik tiesą.