Sapnuoju — rytas, pievos nešienautos,
Vaivorykštė kaip šypsena, kada džiaugies.
Voratinklių kuodelis vis dar nesuverptas,
Žiogai po varnalėšom derina stygas.

Atrodo, kad ne sniego pūgos siaučia —
Dabinas sodo vyšnios nuometais baltais.
Matau, einu taku, ir visiškai nešalta
Prie akmenėlio draugo pokalbiui prisėst.

Kokia pūga, kaip greit nelieka brydės,
Lyg priminimas — kam atgal tau grįžt?
Ir sėdime abu, įaugę žemėn pėdom,
Pūgos baltam šėlsme norėdami išnykt.

Tai ne akmuo, tai pagalvės kietumas
Ir tikras vėjas neramioj gruodžio nakty.
Vis dar tikies, nors užpustytos brydės,
Į tikrą pūgą vyšnių žiedlapių sugrįžt.