Štai labas rytas protingesnis nei naktinis,
Tikiuos atskirti gyvenimo ir sielos klausimus,
Gal siela blaškosi todėl, kad ją pamiršom...
Aprengt keln(ait)ėmis ar padoria suknia?

Manoji siela niekad nesirengtų sijono, džinsų...
Jeigu išrengtum, ją prisidengčiau tik baltu lapu.
Gal klausimas parūpo tik todėl, kad štai artėja
„Karnavalas“, o teisingiau — „pasaulio pabaiga“?

Viena man patarė dėvėti Eglutės7 švarų rūbą
Ar permatomą rūbą Kaip lietus — iš ašarų ir saulės,
Lai siela juosiasi visom vaivorykštės spalvom...
Gal teisūs tie, kas trynė bandydami išgrynint ją?

Kiekvieno būsenai ir progai savas rūbas...
Vieni apsigaubiam lakios fantazijos skraiste...
O gal eilėraštuku, perskaitytu arba susikurtu,
Arba taikliąja kritikos strėle, kaip jūs mane...

Mes pagal apdarą visus sutinkam — net ir sielą,
O išlydim? Kiek dovanoja išminties ar jausmo...
Su kokiu rūbu rengiam sielą broliai, sesės —
Kūryboj ar paprastam kasdieniniam darbe?

Mes iš dalies tik galim rinktis, mano prieteliai,
Nes turim rizikuoti arba prisitaikyt minioje...
Kiekvienas, kam bandysim atsiskleisti...
Mus lygins su savim ir mumyse matys save...

Klausimas išliko, kuo rengsim sielas...