Jis

Nežinau, kas — sapnai ar tikrovė?
Atminty man paliko vaizdus:
Tavo žvilgsnis man nuolat kartoja,
Koks bežadis esu ir graudus.
Tu tada kaip visuomet šypsojais
Ir bandei net prajuokint mane.
Aš tylėjau, nors dar nežinojau,
Kaip norėjau sekti tave.
Bet staiga man širdis suvirpėjo,
Pasigirdo plakimas stiprus.
Lyg bejėgis vaikelis stebėjau:
Laikas tolina, tolina mus.
Ant tavęs jau gėlės pabiro,
Vieną jų pagauti bandžiau.
Jas visas šaltas smėlis prarijo,
Tik nuo to mano sieloj šalčiau.
Ką gi aš pasakyt privalėjau
Ir ką vis dėlto tau pasakiau?
Aš tavęs per mažai turėjau,
Net jei būčiau turėjęs daugiau.

Ji

Ne! Pasakyt nereikėjo nieko —
Supratau, akyse išsiskaičiau...
Tik priglaust ir mylėti reikėjo,
Tik pajusti tave dar arčiau.
Ir brangint kaip tą perlą iš jūros.
Dėmesiu apkarūnuot...
Pasakyti nereikėjo nieko.
Dviese dažniau pasvajot...
------------------------------
Grįšiu, kai manęs nebus,
Stovėsi tu pušų pavėsy...
Kai priglusiu prie tavęs, brangus,
Tylų vėjo šnabždesį girdėsi.
Suprasi, kad kalba su tavim širdis,
Kuri jau neplaka pušų pavėsy.