Laiškas

Praeitis dažnai pasiveja ir paprašo grąžinti skolas. Aš maniau, kad tu čia mane laikai du metus vienoje vietoje, bet, pasirodo, tu jau seniai pakeitei kelias lovas ir čia aš sau neleidžiu gyventi. Nieko nepadarysi. Pamiršau, apie ką norėjau parašyti. O tu?

Eilinis Džo vakar neteko paskutinės kojos. Taip netyčia — ėjo nusičiurkšti ir užlipo ant minos, pasitaiko kartais tokių dienų. Mano batas buvo vienas ir pradingo jis balbiesas. Aš be batų negaliu šiandien eiti  pas mergų. Visiška — didvyriška tragedija. Bet, gyvenant svetimus gyvenimus ir kovojant kitų karus, taip jau būna. Tie gyvenimai visus svetimkūnius bando pašalinti, po vieną, po du — eikit jūs *.

O už lango skamba muzika, kuri gydo sielas — aišku, jei jūs vis dar jas turite. O už lango visi bando išsibudinti iš iliuzijos, kad viskas blogai ir kad kažkas kitas, o ne jie patys, yra kalti dėl visų savo bėdų. Pasaulis gražus ir nereikia jo keikti ar gadinti kitiems. Visos filosofijos yra paprastos, tik užrašytos painiais žodžiais. Toks jau žaidimas — išganymo ir nušvitimo turi nusipelnyti.

Laukuose pavasaris žaidžia ant sniego likučių ir bando peršalti. Vaikiškais pirštukais lipdo mažas širdutes ir bando mums padovanoti kažką, pamiršau kaip tai vadinasi, turbūt tai nesvarbu. Mes taip lengvai vienas kitą keičiame, kad, atrodo, reikia žergnotis. Aš vis dar neatsimenu, ką norėjau pasakyti, turbūt nieko.
  
Visi namiškiai laikosi gerai, karvė atsivedė du ėriukus — vieną baltą, o kitą kalytę, kaimynas, išlašinęs paskutinius smegenų lašelius į burną, papjovė savo bobą — ta pati rutina.

   Pasiilgau ir bučiuoju.
Arnas