Teisinga pasaka
Kartą vienoje karalystėje,
kurią geras karalius valdė,
gyveno ji, laukdama jo.
Sykį ėjo abu iš skirtingų pusių,
kad atrastų vienas kitą,
ir susitiko viename taške.
Ji sugundė jo šešėlį,
šaltą širdį sudaužė šypsenos
aštriu kirveliu
į dailias širdeles.
Vėliau ant krūtinės dėjo dėles
ir galvą,
kurios siurbė kraują kaip vyną.
Ir taip iki šventų Kalėdų,
kol jis gavo naują pavidalą ir spalvą.
Per Naujus
ji nulipdė iš jo besmegenį,
lūpose įbučiavo kaltą šypsenėlę
ir paprašė kalvį genį
kai ką nukalti iš plieno.
Rankas padarė šakaliukus,
o akis — angliukus,
kad galėtų amžiną ugnį uždegti
kritusiam meilės kareiviui.
Pavasarį jis amžinai pas ją atsikėlė
gyventi ir iš juoko numirti,
tiesiog atskrido, atplasnojo
su špokais ir gandrais,
atsinešė sudaužytą šešėlį
ir širdį.
Jie ilgai ir laimingai gyveno.