Daumantui Mikšiui

Niekados nebuvau tiktai mintys
Skrenda paukščiais pro rymančius bokštus,
Kviečia kryžiai širdim prie jų kilti,
Dangaus grožio gyvenime trokšti.

Tik čia žmonės įaugę į žemę,
Tarsi pirkios ant kalno sutūpę,
Iš gelmių paslaptingųjų semia
Tarmės žodžiais dainuojančią upę.

Aukštų medžių žaliuojantys gojai
Kalvomis ir pakalnėm  nubėga,
Rudenėjant, parausta ir moja
Gervėm, nešančiom liūdesio gėlą.

Per miestelį vingiuoja Šventoji,
Piliakalniai istoriją saugo,
Ją skaitai ir nustebęs galvoji,
Kaip čia viskas su amžiais suaugę.

.........................................

Žiemos meto paveikslas gal kitas —
Lyg mėnulio skatikas išbalęs,
Iš toliausiai vis vien pasitiktų
Raudonais savo bokštais Užpaliai.