Nusikaltimas

Smaugei laiką, kuris man skolingas pašėlusią šventę —
Su trimitais ir klounų šou prabangiam finale.
Aš turėjau išdailintoj scenoj gražiai nusilenkti,
O ne šiurpint adventinį vakarą gatvės daina.
Aš galėjau prašyt atleidimo, bet nieks nesupyko —
Negyvenimui trūko pikčiausių vilties pranašų.
Mane laikas apgavo, pavogęs naktis, kurios liko
Be tavęs ir be sienų, be miegančių mūsų vaikų.
Aš tik kartą tikėjau, kad valandos būna beribės
Ir duobutės ant skruostų — giliausi džiaugsmų ežerai.
Kam tas sniegas taip šventiškai mūsų gatvelėje žiba,
Kai sugriebęs akimirkas mūsų — ramiai jas žudai.
Nuodai