Išbėgo juokas upėmis pavasarį,
Švelnumas blindžių žieduose nugelto,
Bet veidas, akys liko...
Laiką pasveriu,
Per gruodą eidamas basom lyg per asfaltą.

Nelieka pėdų — skverbias šaltis
Kažkur gilyn, gilyn, gilyn...
Kaip skauda...
Aš noriu aštrų šerkšną gerti —
Išėjusiai anksti išpirkti skriaudą.

Tačiau žiema gėles nupiešia
Ant uždarų langų kitapus stiklo,
Ir nuogo medžio juodas riešas
Man rodo ateitį...
Nejaugi tikrą?

Negrįš jau juokas upėmis pavasariais —
Gyvenime taip būna tiktai kartą.
....................................................................

Bet veidas, akys liks...
Vėl laiką pasveriu,
Per gruodą eidamas basom lyg per asfaltą...