Kapstykis, žmogau — anei tako, nei kelio,
Kai viską uždangsto dangaus baltos dulkės,
Kai visas pasaulis atrodo užšalęs,
Kai norisi snausti ir leteną čiulpti,
Kai naktį nei dieną jokių orientyrų
(Per pūgą praverstų akių valytuvai).
Iš dangiško podėlio atsargos byra,
Dažniau šiltą salą sapnuoja lietuviai
Ir lydi išeinančius prakeiksmo žodžiais,
Užuot koks žiniuonis sukviestų prie aukuro.
Po vieną greičiau rasi tokią gerovę,
Kuri apribota pastoge ir žiaubere.
Šeimyna, gentis.. Pūgos taką užlygina.
Vasarnamių kaimai ir tylintis kraujas.
Keliaukim visi — žiemą reisai atpiginti,
Lemūrai priims į puotaujančią gaują.

Jau vėjas aprimo. Einu kasti pusnį,
Kol jėgos dar leidžia, link seno kaimyno.
Graži ta sala. Nevertėjo prabusti.
Aure, o kaimynas link čia taką mina.
Sukirbo, suvirpo sujaudintos mintys
Ir neviltį neša lyg vandenys ižą.
Nenoriu saloj su lemūrais aš trintis.
Kaimynas per pusnį atbrido. Be vizos.