Kai neišvengiamai prarandamas gyvenimas
ir skausmas vis labiau įsisenėja,
įgrysta vienišos širdies tuksenimas,
o mintys — tarsi praviras kalėjimas,
kur niekas jau tavęs nelaiko prievarta,
tačiau tu pats savęs nebepaleidi,
nes, kai išėjęs jau buvai ne kartą,
išsigandai nuogos tiesos prieš veidą
ir vėl grįžai kalėti savo noru,
nors be prasmės, skausmingai slenka dienos,
renkiesi pats tu — būti ar nebūti
savų minčių ir nerimo kalėjime.