Liškiava ir Merkinė (legenda)

Šiame krašte kadais gyveno broliai —
Didingi trys karaliai Dainavos.
Punioj — jauniausias, savo žemę uoliai
Nuo priešų gynė, stengės nuolatos,

Kad giminėj visiems jiems būtų gera.
Kaimynės — geros laumės visada
Padėdavo šiai genčiai. Jie, kaip dera
Geriems pagonims, garbino malda,

Aukas aukojo, šventą ugnį kūrė
Po ąžuolu šakotu ir senu.
Labai dažnai draugų surinkęs būrį
Lankydavo brolužius. Kiek menu,

Antrasis — ant piliakalnio Merkinės
Pastatė rūmus, ir aplinkui greit
Išaugo didis miestas, sklido žinios,
Pasiekę priešus. Buvo jiems ką veikt...

Vyriausias, Liškiavoj apsigyvenęs,
Išrinko pačią, nors raganė ji.
Kaip pakeitė karalių... Žmonės keliais
Prieš juos klūpodavo. Labai seni

Šio krašto senbuviai lig šiolei mena,
Koks piktas ir kerštingas, ir gobšus
Jis buvo, o jauna žmona raganė
Karalių valdė. Jau kitaip nebus.

Kai Vokė statė akmeninę pilį,
Talkino jai visi peklos velniai.
Apjuosė dar tvora aukšta ir vylės,
Jų niekas nepasieks, gyvens ramiai.

Tvirta pilis ir vartai gryno vario
Atverdavo kariams net tris puses.
O kur dar po žeme iškastas kelias
Po Nemunu... Toli jis gal nuvest —

Link paties Raigardo, Merkinės pusėn...
Varsnų daug tęsėsi urvu tamsiu...
Vyriausias brolis taip panoro — bus jis
Valdovas žemės šios. Kaip apmaudu,

Pradėjo abu spausti, juos varyti
Iš gimto krašto. Kilo sumaištis.
Jaunėlį puldavo, tai brolį kitą...
Tvirtai tikėjo, pult jo neišdrįs.

Aplinkui raudos ašarom tekėjo,
Juos plėšdavo ir dingdavo vaikai
Įsakius Vokei. Šito jai reikėjo!
Vaikų mėsa maitinosi jinai.

Sukilo žmonės. Apgulė jų pilį.
Ne vieną dieną tęsėsi kova.
Net mėnuo verkė visą naktį tyliai —
Karių tiek žuvo... Tik žmonių darna

Ir brolių išmintis, drąsa padėjo.
Mat dieną Vokės užmušti kariai
Kaskart atgydavo, nes ji kerėjo
Užlipusi ant bokšto sumaniai.

Vidurnaktį, gaidžiams nepragiedojus,
Balsu galingu liepdavo jiems eit.
Ir jie pakildavo, į kovą stojo.
Ir taip kasnakt. Jau nežinai kaip veikt...

Bet atsirado jaunikaitis vienas,
Jaunėlio pulko karžygys drąsus.
Atėjus nakčiai, šviečiant mėnesienai,
Jis bokštą ėmė sekt. Ir nebebus

Kur Vokei slėptis... Jis iššovė sagą
Sidabro gryno. Ragana juk ji.
Visi sulaikę kvapą laukė. Maga
Viena akim nors pažiūrėt. Pati

Karaliaus krito. Negyvi kareiviai
Liko gulėt ant akmenų šaltų.
Nieks neprikėlė jų. Tik katės gailiai
Per naktį kniaukė ligi paryčių.

Įpykę žmonės užmušė karalių,
Sugriovė pilį ligi pamatų.
Įvykdė pareigą ir savo valią...
Laimingai nugyveno jie kartu.
spika