Kitokia pasaka

Tėtis užsikuria pypkę, pasitaiso įtrūkinėjusius akinius ir, įsipylęs bokalą alaus, sudrimba į fotelį. Kiekvieną vakarą tas pats bokalas alaus, ta pati pypkė ir prakaituotos nuo darbo pažastys. Dėl to aš pasislenku tolėliau, bet vis dar sėdžiu greta tėčio. Anądien kieme radau mažą žvilgantį veidrodėlį. Tvirtai laikau jį rankoje ir apžiūrinėju savo liežuvį.
– Nebijai, kad nukąs? – klausia tėtis.
– Ką nukąs?
– Nagi liežuvį. Maskatuoji į visas puses. Ateis koks velniūkštis ir patrumpins.
– Nu jau. Nu jau, – sumurmu, bet liežuvį įtraukiu atgal.
– Baisu, baisu. Tada jis dar ir prišaltų! – išgirstu mamos balsą. Ji sėdi prie rašomojo stalo ir kurpia dar vieną straipsnį. Užsakymas po užsakymo. Viena bemiegė naktis po kitos.
– Bet juk ne žiema, – prieštarauju, – liežuvis vasarą neprišąla.
Tėtis paleidžia pypkę iš rankų, o mama užsikosi. Visi tylime.

Šiandien ryte į namus atėjo aukštas barzdotas dėdė. Sakyčiau visai kaip mano tėtis, tik akiniai jo neįtrūkinėję, o ir pypkė keistai išraižyta. Kurį laiką sukiojausi aplink jį tylėdama. Mama visada sakydavo, kad su nepažįstamais kalbėti negalima. Klusniai laikiausi nurodymų, ir laikiau liežuvį viduje, kol aukštasis dėdė ėmė skrebenti saldainį tarp pirštų.
– Norėtum? – šypsodamasis paklausė. Stambi seilė varvėjo ir jam, ir man. Tik maniškė liko burnoje, o priklausiusi jam – tėkštelėjo man ant peties.
– Aš atsiprašau, jaunoji panele, – tvirta ranka nuvalė tai, ką išspjovęs, ir nė neklausęs įbruko saldainį man į ranką. Tylėjau ir žiopčiojau. Argi iš tiesų?
Saldainis pasakiškai greitai tirpo burnoje. O jis vis dar mindžikavo kambaryje, laukdamas tėvų. Aš irgi laukiau, tačiau galop pabodo ir paklausiau:
– Ar jūsų liežuvio niekas nenukando?
Vyriškis sutriko, susiraukė, pasakų princo veidas panašėjo į piktosios raganos. Jis pasitaisė akinius, prakaituota ranka perbraukė savo plaukus ir nieko neatsakė.
– Jūs nesupykit, kad klausiu. Tėvelis sakė, kad negalima maskatuoti liežuvio – jį gali nukąsti velniūkštis.
– Koks dar velniūkštis? – pyktelėjęs paklausė ir įsitraukė vidun liežuvį.
– Nežinau. Velniūkštis ir tiek.
– Žiūrėk tik kad tavo liežuvio niekas nenukąstų, - dabar jau meiliai šypsodamasis atsakė vyras.
Tuoj pat į kambarį įbėgo tėvai. Uždusę bėrė žodžius it žirnius, stumdė mane pirmyn-atgal. Atsitraukiau ir įsitaisiau ant palangės kitame namų gale. Užsnūdau. Staiga: trinkt! Durys smarkiai užsitrenkė, o aš šokau iš miegų.
Tėtis vėl sėdėjo savo fotely tik be akinių – šie voliojosi ant grindų. Itin sparčiu tempu gėrė alų, traukė dūmą po dūmo, o mama nervingai barškino rašikliu į stalą.
– Parašysi, mama, bus gerai, – norėjau nuraminti. Nepadėjo. – Mama, aš nemaskatuoju liežuviu! Ir... Ir nebemaskatuosiu, pažadu, – atidaviau veidrodėlį mamai.
Tada norėjau dar prasižioti ir paskutinįsyk pasižiūrėti, kaip laikosi vijurkėlis, tačiau tėtis prišoko prie manęs ir uždengė burną.
– Nereikia.

Tąkart nesupratau. Tik šiandien, sėdėdama prie rašomojo stalo kaip tada mama, suprantu. Nukando mūsų liežuvius. Tasai aukštas dėdė nukando mūsų visų liežuvius. Vėliau tai, kas buvo likę iš jų, sustingdė amžinas įšalas.
– Mama, pažiūrėk! Mano liežuvis raudonas! – sušunka Anė.
– Slėpk, dar nukąs.