Aš kartais tau noriu pasakyti — neliūdėk, nes tu dažnai atrodai nuliūdusi. Ir taip vis tik noriu, daugybę metų eidamas pro šalį ir nesugebėdamas pasakyti net labas. Taip, tau, ten pasislėpusiai už dviejų mylių, paskendusiai blizgučių jūroje, šaltų atspindžių ir trumpalaikio pigaus džiaugsmo karalystėje.

Aš vakar, o gal užvakar norėjau tau pasekti pasaką apie vienišą karalių, kuris niekada iš tikro nemylėjo. Apie jo pilką karalystę, kurią tik laikas nuo laiko praskaidrindavo vienas kitas mažas lietaus debesėlis. Visos gėlės seniai jau nuvyto ne nuo sausros ir ne nuo drėgmės pertekliaus, tiesiog šiaip, nes jos pavargo, joms atsibodo ir kadangi gėlės — be kojų, joms nieko kito nebeliko. Jos negalėjo nusispjauti ir išeiti.

Aš norėčiau, kad man nusišypsotum, kad tavo lūpų kampučiai pakiltų į viršų, nors truputį, nors aš nesišypsau niekam — dažniausiai. Aš pavargau nuo beprasmio beasmenio mandagumo — aplinkniams — truputį. Pasaulis neapsivers aukštyn kojom, jei kažkam, kas tau nė truputėlio nerūpi, nepasakysi — labas rytas — daug. Viskas pagaliau taps beasmeniška ar be žodžių, ar su piktdžiugiškais šauksmais.

Aš šiandien žiūrėjau į tave ir tylėjau. Mintys skriejo kažkur ratais ir nesugebėjo sustoti, visi įmantrūs žodžiai ir frazės nutilo ir paskendo. Tavo šviesios ir tamsios plaukų sruogelės plaikstėsi be vėjo, o akyse skendo visas pasaulis: mano, tavo, mūsų visų. Aš tau norėjau papasakoti apie vaikus, kurie kalnuose pasistatė pilį ir pabėgo ten nuo suaugusių, nes nenorėjo, kad iš jų būtų atimtas vaikystės džiaugsmas, toks paprastas, paprastas, apie nieką, tiesiog laimingą gyvenimą.

Aš kartais noriu parašyti ką nors šilta, bet viskas išeina kaip visada. Viskas yra, kaip yra, ir niekas negali būti išstumta iš rėmų. Kažkas matuoja žmonių vertę pinigais, prekiniais ženklais ir išduoda juos bandančius mylėti žmones. O kažkas nemiega naktimis ir laukia naujienų apie prakeiktą Higso bozoną. Kiekvienam savo. Ir aš nežinau, kas yra tavo, aš nežinau, kas tavo gyvenimą verčia suktis, ir tavo laikrodukus viduje kukuoti ir tratėti. Kartais geriau yra tylios svajonės nei pompastiški nusivylimai.

Todėl ate be labas, be švelnių žodžių, be beprasmių pykčių, kurie visada atsiranda su gražiom svajonėm — Ate.