Veltui negausi nieko,
Tiktai sopulį sąmonės kloniuos.
Praregėjimą budini žvilgsniais,
Kai akyse nė krislo dvejonės,
Nes atakomis puolantis laikas
Vėl patikrina tavo šventovę,
Kas esi — žynys ar kareivis,
Kėlęs šautuvą, garbinęs duoną.
Jau be skrupulų sąžinės vingiais,
Prarastais, atrastais, išvagotais,
Užkliudai išsiblaškiusią mintį —
Sopulį sąmonės kloniuos.