Vakar po darbo aplankiau mažytę parduotuvėlę prie Oslo kalėjimo, kur pardavinėjami kalinių dirbiniai: keramika, stiklo skulptūrėlės, megztos kepurės, šliaužtinukai, žvakidės, žaislai. Žemos lubos, nedidukės, arkomis susijungiančios patalpos, grindys grįstos apsitrynusiomis plytomis – viskas kaip pridera. Prie sunkių durų pasitiko žvakių liepsnelės, kalėdinė muzika, saldus grogo kvapas. Ir daugybė žmonių. Pirkėjai čiupinėjo išstatytus bei ant sienų sukabintus dirbinius, matavosi, tarėsi, o tada krūvomis nešė daiktus prie prekystalio. Pardavėjos vos spėjo pakuoti. Susimokėję po nedidelę sumą ir suspaudę kalėdinių dovanų prikrautus maišus, patenkinti traukė iš parduotuvėlės, pasiruošę dovanoti artimiesiems trupinius iš to pasaulio, kurio nenorime matyti.
     Prieš išeidama irgi paprašiau grogo. Pardavėja rūpestingai pasėmė du samčius, supylė gėrimą į raudoną, širdelėmis nubučiuotą vienkartinį puodelį ir iškilmingai įteikė man į rankas.
     „Šitą angeliuką turbūt tėtis padarė“, – nugirdau. Atsisukau. Balsas buvo už arkos, kitoje mūrinės sienos pusėje. Labai norėjau pamatyti, bet kažkodėl nebepaleidau sunkių durų rankenos ir nebegrįžau. Dabar gailiuosi. Būtent tokių akimirkų dažniausiai gailiuosi gyvenime. Kaip neišpirktos bausmės.
     Išėjusi giliai įkvėpiau šaltį ir padais slysčiodama per apšarmojusį grindinį milžiniškų kamienų įrėminta alėja tolau nuo kalėjimo sienų. Greitai patekau į gatvę, kuria ramiai plaukė pėstieji, kosėdami nuo šalčio riedėjo automobiliai. Iki dugno ištuštinusi puodelį stabtelėjau prie kavinukės. Ten stovinčioje šiukšlių dėžėje išvydau visą krūvą tų raudonų puodelių su grogo likučiais viduje. Įmečiau ir aš savąjį. Atsikračiau paskutiniuoju kroviniu iš parduotuvėlės. Prie sankryžos nužvelgiau šalia stovinčius: senyva moteris, nešina jau matytu maišeliu su dovanomis, šalia jos mergytė su balta kepure – galbūt ta, kurios tėtis gamina lėlytes?
     Išgirdusi skambutį susiieškojau telefoną. Atsiliepiau. „Iš teismo, – prisistatė. – Vakar pas mus buvai kardomojo suėmimo posėdyje. Ar gali atvykti rytoj?“
     Sutariame. Įsimetusi telefoną į kišenę toliau patraukiu gatve. Skaičiuoju – penkios dienos. Vakar nutarė laikyti suimtą, o rytoj tikriausiai paleis. Nes kalėjime nėra vietų. Bus išsėdėjęs vos ne savaitę areštinės kameroje ant plastikinio čiužinio. Gal tai pakankama bausmė? Ar tik pagaminę pakankamą kiekį lėlyčių, kurias laisvi piliečiai neša dovanų savo vaikams, jie atperka savo kaltę? Jei klaustumėt manęs, atsakyčiau, kad kaltės nebegalima atpirkti – ją nešiojame amžinai – tai ir yra pati didžiausia bausmė. Gal ne visi tą supranta, ne visi tą jaučia. Todėl ir statome kalėjimus. Todėl ir ritamės į prarają.
     Grįžusi namo išpakavau dovanėlę ir pakabinau stiklinį angeliuką ant sienos dukros kambaryje. Tarytum tai galėtų kažką pakeisti.