- - - nakties pakrašty prie aklo šaltinio
parklupus vienuolė
šukuoja kloniais išsvidusius rytaušrio plaukus
lyg kryžių alkanom lūpom bučiuoja
medines šukas

ir byra poteriai iš jos baltų lūpų sniegenų pėdomis
per tįstantį taką

pareina nuodėmės nekaltais tvinksniais —
gailių kvapu dar iš vasaros sniego —
tuoj tuoj ištvinks dievo akmenio ašarom
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

neškis ne nuodėmę — kūną savo ir kraują —
kol suledėja sparnai
tavo užanty prikimusios klykia žuvėdros

argi melstum tavęs nežinojimo kūdikiui
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

tuštybės žemėje
iškritusios plunksnos pagaikščiu
vienuolė perveria kuodelin susuktus plaukus

tik tu stovi išraudusių veidrodžių atspindy
nuogesnis už nuogą karalių - - -