be kaltės nekaltybę praradus
veideliais smilgos dangų braižo
kaip žemai nukritęs ant manęs
kaltas smeigė man iš aukščio aidas
be kaltės iš giliausios pažemės
tarp dangaus ir žemės smilgų jūroj
sunkus užkritęs tolimas jis man
klausia teisia nors akių neturi
ir kairėj kraujuojančios širdies
vien atmintis
užkibusi ant smilgų rūko
žalia banga artėja aguona
virpanti prieš dalgį klupo
į dangų kilusia dvasia
mirties laukuos neliko vėjo
kuris tarp žiedlapių baltų virpėjo